Sveiki, mano vardas Džekas. Man buvo 5 mėnesiai, kai mane išmetė ir aš merdėjau…

Norėjau mirti…

Visus 5 mėnesius aš buvau benamiu. Vakarais žiūrėdavau į apšviestus namų langus ir stebėdavausi: kam gi aš gimiau ir gyvenu šiame mieste, jei esu niekam nereikalingas? Ir svajojau turėti savo šiltus namus ir gerą šeimininką, o aš būčiau paklusnus bei ištikimas jo draugas.

Mes galėtume vaikštinėti parke, šiurenti nukritusius lapus, o paskui, grįžę, valgytume vakarienei šiltą košę su gabalėliu mėsos. Tačiau mane nusprendė užmušti. Nesupratau, už ką? Kuo aš kaltas? Jie manė, kad aš miriau ir įmetė mane į griovį.

Man buvo 5 mėnesiai. O po 3 dienų mane rado du vyrai. Jie atsargiai nešė mane savo striukėje, tačiau vis tiek labai skaudėjo. Norėjau mirti. O jie davė kažkokių vaistų ir pajungė lašinę. Kam? Juk aš niekieno. O paskui atėjo mergina. Tačiau iš pradžių aš išgirdau jos balsą…

– Sveiki, galima pažiūrėti jūsų šunis?

– Kam jums šuo? Apsaugai ar kompanijai? Prašom, eikite, žiūrėkite. Ieškote konkrečios veislės? Šiame sparne sveiki, skiepyti šunys.

– O ten, aname sparne? Nesveiki? Aš noriu į kitą sparną.

– Ten laikomi šunys, kurie yra intensyviai gydomi. Pagrinde tai traumuoti, ligoti ir labai probleminiai gyvūnai. Rinkitės šiame sparne.

– Jūs manęs nesupratote? Aš juk pasakiau, man nereikia gražaus ir sveiko. Aš paimsiu tą, kurio niekas niekada nepaims.

– Na, tada štai – žiūrėkite. Radome prieš savaitę. Sveikos vietos nėra. Lūžiai, išsekimas, dehidratacija, vidaus organų sumušimai. Plius lydinčios benamių šunų problemos. Jis atsisako ėsti ir greičiausiai neišgyvens,- kalbėjo vyriškis.

– Na, mes dar pamatysime, kas čia neišgyvens,- ir paprašė: – Išeikite. Prašau, išeikite. Man reikia su juo pasikalbėti.

Ji įėjo į mano voljerą ir prisėdo šalia:

– Sveikas, meiluti, sveikas, gražuoli. Dabar papasakosiu tau apie save. O tu pasirinksi: likti čia ar važiuoti su manimi. Aš turėjau senelį ir kadaise jis man pasakė: jei tau bus blogai ir nesinorės gyventi, rask tą, kuriam dar blogiau ir padėk. Senelio jau nebėra šiame pasaulyje, o man būtina išgyventi.

Žinau, paskui viskas bus gerai, tikrai bus, tačiau dabar man reikia kažkaip išgyventi labai sunkų periodą.

Ji kalbėjo tyliai ir šluostėsi ašaras.

Ji ligota – širdis. Prieš savaitę išėjo vyras. Išėjo žiauriai ją išdavęs, išėjo pas kitą moterį, apkaltinęs tuo, kad ji serga, kad negali gimdyti. Ir dabar ji visai viena, pažeminta, pamesta. Ir nežino, kaip prisiversti gyventi toliau. Kam visa tai daryti? Ji prisiminė senelio žodžius: jai būtina kažką mylėti, kažkuo rūpintis, kad išgyventų.

Mergina žadėjo rūpestį ir meilę, sakė, kad aš pasitaisysiu ir būsiu gražiausias šuo. Ir mylimiausias. Jei mes būsime kartu, mes išgyvensime, būtinai išgyvensime. Ji pasakojo apie namą, kuriame aš gyvensiu. Jis mažas, tačiau ten yra židinys, yra tvenkinys ir minkšta žolė kieme.

Žiemą ten baltas žėrintis sniegas ir galima lipdyti besmegenį, o rudenį prisirpsta gražūs raudoni obuoliai, iš jų galima virti obuolienę ir kepti pyragą. Ar kada nors valgei pyragą, klausė ji, tai labai skanu.

Visada pavaišinsiu tave gabalėliu pyrago. Tu nieko prieš, jei pavadinsiu tave Džeku?

Patikėjau ja ir sutikau tapti jos šunimi. Sugebėjau vigztelėti uodega ir ji viską suprato.

Tas vyriškis padėjo pervežti mane namo.

NAMO – koks šiltas ir jaukus žodis.

Aš ilgai sirgau. Jau prasidėjo žiema, o aš tik pradėjau bandyti stotis ant kojų, skaudėjo. Ji tikrai mane pamilo, maitino skania koše su mėsos gabalėliais, nešiojo ant rankų į kiemą, rodė pirmąjį sniegą ir šerkšną ant žolės. Valė mano balas ir kitus reikalus.

Ji guldavosi ant grindų šalia manęs, apkabindavo mane ir kartais taip šalia ir užmigdavo. Ji nešė malkas ir kūreno židinį, klostė mane pledu ir man buvo šilta. Aš žinojau, kad ji prislėgta, bet ką aš galėjau padaryti dėl jos?

Kartais galėdavau lyžtelėti jos rankas ir veidą, kai ji būdavo šalia, ir ji šypsodavosi.

Pavasarį galėjau atsikelti ir šlitiniuodamas išėjau į terasą. O ji pirmąkart apsivilko gražią suknelę. Paprastai džinsai ir megztinis, o čia – suknelė. Ir jos veide atsirado šypsena. Gal ir ji taisosi?

O ryte ji plovė indus ir dainavo. Jos gražus balsas.

Dabar jau vasara. Ant stalo gėlių puokštė. Mes einame pasivaikščioti prie ežero, kartais ji neša mane ant rankų, nors aš jau pats galiu vaikščioti ir netgi bėgioti. Ežere plaukioja antys su mažais ančiukais ir šeimininkė lesina jas duona.

Mūsų namuose kvepia gėlėmis, pyragais ir dar kažkuo nuostabiu ir džiugiu. Gal tai laimės kvapas? Dabar aš žinau, kas yra pyragas – tai tikrai skanu.

Mano šeimininkė labai graži, ant jos nosies strazdanos, rusvi plaukai ir žalios akys. O dar ji labai mane myli.

Dabar aš geriausias, gražiausias ir mylimiausias šuo. Visiems seniai atleidau. Mūsų su šeimininke širdyse nėra nuoskaudos ir neapykantos, juk ten gyvena laimė. Au!