Mama ir brolis puikiai žino, kad aš turiu santaupų buto pirkimui ir reikalauja atiduoti pinigus broliui, nes jam dabar labiau reikia

Mūsų šeima visada gyveno kukliai. Tėtis sirgo sunkia liga ir visi pinigai ėjo jo tyrimams ir vaistams. Mes su broliu viską supratome ir nieko iš tėvų nereikalavome. Brolis paėmė tėvo mašiną ir uždarbiavo taksi. Aš tik džiaugiausi, kad jis turi noro padėti šeimai.

Praėjo keli metai. Brolis toliau dirbo pavežėju. Pajamos jį tenkino, todėl jis nieko nekeitė. Jis nusprendė vesti savo merginą, nes ji pastojo. Vestuvių nebuvo, jie paprasčiausiai susirašė ir nuotaka persikėlė pas brolį gyventi mūsų bute. O aš įstojau į universitetą, mokiausi, dirbau ir gyvenau bendrabutyje.

Netrukus broliui gimė antras vaikas, po kurio laiko žmona jau laukėsi trečio. Tada brolis suprato, kad jo pajamų neužtenka didelės šeimos aprūpinimui ir ėmė kaulyti iš giminaičių. Mano mama visą pensiją atiduodavo jiems, pati likdavo be nieko.

Marčios mama irgi jiems padėdavo, kartais net produktų atnešdavo. Turbūt pas brolį ir jo žmoną vienodas požiūris į gyvenimą. Mano planai buvo visai kitokie.

Nuo studentiškų metų aš pradėjau taupyti savo butui, svajojau apie tai. Po išleistuvių pradėjau nuomotis ir pasidarė sunku atidėti pinigų. Tačiau aš ryžtingai siekiau svajonės. Apie savo planus papasakojau mamai, pasakiau, kad liko visai nedaug. Maniau, mama apsidžiaugs, o pasirodė…

Brolis suprato, kad gimus trečiam vaikui jie nebegalės gyventi pas mamą, todėl nusprendė imti paskolą, tačiau pinigų pirmam įnašui jie neturėjo. Štai tada mama ir papasakojo jam, kad aš turiu tam tikrą sumą. Jis atėjo pas mane, o aš jam mandagiai atsakiau, juk jis prašė ne paskolinti. Bet kokiu atveju nebūčiau atgavusi savo pinigų, todėl nusprendžiau nerizikuoti.

– Kaip tu gali palikti brolį tokiu momentu? Juk tavo kraujas, o tu palieki juos be stogo virš galvos,- piktinosi mama.

Kai paaiškinau jai, kad tie pinigai skirti mano butui, ji pridėjo:

– Kam tau butas? Tu gali gyventi su manimi, o broliui dabar reikia labiau. Tu paskui dar sutaupysi. Be to, tu nesiruoši tekėti, taigi, nerodyk kaprizų.

Tačiau aš vis tiek atsisakiau. Tuos pinigus aš taupiau ilgai, nieko sau neleidau, be pagrindinio darbo ėmiau dar uždarbiauti…

Ko tik neprisiklausiau tada savo adresu. Mama net sugalvojo man bausmę.

– Pasiimk savo daiktus iš mano namų, jei šeima tau nėra vertybė.

Man buvo labai apmaudu, juk mamai aš visada bandžiau padėti. O štai mano brolis – suaugęs vyras – turėtų prisiimti atsakomybę už savo šeimą.