Vyras nebando uždirbti daugiau, jį viskas tenkina, o man nusibodo gyventi iš minimalių algų
Vyras įprato gyventi iš minimalios algos, kaip ir jo tėvai. Kam kažką daryti, kai lyg ir taip viskas normaliai?
Tik manęs tai netenkina.
Vyro supratimu, mes viską turime – butą, mašiną, darbus, netgi sodą. Viskas, gyvenimas nusisekė, galima eilinį kartą nepersitempti.
Tik bute, kuris jam atiteko iš tėvo tėvų, paskutinis remontas darytas dar tarybiniais laikais, ten jau viskas laikosi ant „garbės žodžio“. Reikia viską lupti iki plikų sienų, daryti normalų remontą.
Mašinos jau laukia nesulaukia metalo laužo supirkimo įmonė, todėl kad jos būklė kaip užmuštos ir reanimuoti jau nepavyks. Toliau sodo su ja nenuvažiuosi, ji tiesiog subyrės, o ir žiemą dukart pavažiavęs, trečią kartą nebeužvesi.
O vyras dirba ramiame darbe, gauna savo nelaimingą tūkstantį ir galvoja, kad gyvenimas nusisekė. Jei dar aš jam nelesčiau smegenų, turbūt būtų išvis gerai.
Tačiau aš negaliu nelesti, todėl kad manęs visa tai netenkina. Aš bent jau noriu kažką pakeisti, o ne šiaip plaukti pasroviui, kai nežinai, kur tave neša.
Sakiau vyrui, kad keistų darbą į geriau apmokamą, man atsakė – dabar niekur nėra normalaus darbo. Tai jei ne ieškosi, ir nerasi!
– Štai išeisiu dabar iš darbo, mes iš tavo atlyginimo neišgyvensim,- rado pasiteisinimą vyras.
– Ko tu prikibai? Normaliai gyvenam, viską turim, kai kurie gyvena žymiai blogiau!
O kai kurie gyvena žymiai geriau, galbūt verta lygiuotis į juos? Aš noriu remonto bute, kad būtų malonu grįžti namo. Noriu normalios mašinos, kuri važiuotų, o ne baigtų pūti kieme.
Ir aš pasiruošusi dėl to dirbti. Aš juk nesėdžiu ant sofos, tiesiog reikšdama kaprizus ir reikalaudama, kad vyras juos pildytų. Ne, darysime gyvenimą geresnį kartu. Tik vyras nenori, jis mano, kad ir taip viskas puiku.
– Iš gero gyvenimo nebežinai, ko nori, nežinai, ką reiškia gyventi, kai nieko neturi. Atėjai ant visa ko gatavo, dabar dar kažko reikia. Girdėjai pasaką apie auksinę žuvelę? Atsimeni, kas ten senei nutiko? – pareiškė man neseniai anyta.
Visi mano draugai ir giminaičiai sako, kad reikia skirtis, nes toks vyras trauks mane žemyn. O manyje kirba kvaila viltis, kad aš galiu jį pastūmėti aktyviems veiksmams ir viskas bus gerai.
Nusprendžiau, kad iki vasaros pabaigos pavaikščiosiu su „rožiniais akiniais“, o jei niekas nepasikeis, tai jau bus skyrybos, kaip bebūtų liūdna.