Mama pardavė man pažadėtą butą, kad nupirktų savo vyrui mašiną

Neseniai gavau puikią gyvenimišką pamoką, už tai reikėtų pasakyti ačiū, tačiau man nesinori. Supratau, kad šiame gyvenime galiu pasitikėti savimi ir tik savimi, išduoti gali net patys artimiausi žmonės, net motina.

Žinoma, ji savo poelgio išdavyste nelaiko, kas galėtų ginčytis, tačiau mano akyse būtent tai ir yra išdavystė. Ji pardavė butą, kurį žadėjo man.

Šis butas priklausė močiutei, ji visada sakė, kad paliks butą man, tačiau oficialiai nieko neįformino. O ir kam, jei be dukters bei anūkės daugiau nieko nebuvo.
Jos dukra, t. y. mano mama, visada sakė, kad močiutė gali nepergyventi, butą aš būtinai gausiu.

Bet kai močiutės nebeliko, mama perėmė palikimą, aiškindama tuo, kad aš dar per maža ir reikėtų ilgiau tvarkyti dokumentus.
– Štai užaugsi, tada viską ir perrašysime, juk neskubu.

Patikėjau mama nė neabejodama, nes kuo gi dar galima tikėti, jei ne mama. O ir nemąsčiau aš tada apie visokius butus. Man juk buvo 14 metų.

Už butą mama nemokėjo, ji iškart įleido ten nuomininkus, kad palikimas duotų nors kokias pajamas.

Bet kai baigiau mokyklą, panorau persikelti į tą butą, kur būčiau pilnateisė šeimininkė. O mama neigiamai papurtė galvą.

Pasakė, kad kol kas ankstoka man gyventi vienai, be to, už butą reikia mokėti, o aš neturiu pinigų, ji irgi ne milijonierė, kad už viską mokėtų.

Teko sutikti, kad argumentai protingi. O jei buto nėra, tai įstojau į kitą miestą. Ten man davė bendrabutį ir aš gyvenau linksmą studentišką gyvenimą.

Mama irgi neliūdėjo. Kai tik aš išsikrausčiau, ji iškart užsuko romaną su kažkokiu vyrioku. Šiaip aš nebūčiau prieš, bet pats vyras man nelabai patiko.

Tačiau mano nuomonė mamos nejaudino. Kai pasakiau, kad jos diedas panašus į alfonsą, mama užvirė ir suriko, kad tai ne mano suknistas reikalas, ji ir taip pusę gyvenimo pragyveno mano gerovei, o dabar gali gyventi su kuo tik nori.

Pripažinusi jos teisumą, daugiau neužvedžiau pokalbio apie mamos vyrą. Mama irgi šią temą apeidavo. Net tai, kad jie susirašė, aš sužinojau atsitiktinai, manęs į iškilmes nepakvietė.

Bet visa tai smulkmenos. Baigiau mokslus ir ruošiausi grįžti į gimtąjį miestą, apie ką ir pranešiau mamai. Paprašiau jos įspėti nuomininkus, kad išsikraustytų.
Mama nustebo, apie kokius nuomininkus aš kalbu, o kai aš patikslinau, kad apie nuomininkus, kurie gyvena mano bute, mama lediniu tonu atsakė, kad tas butas niekada nebuvo mano.

– Ir išvis aš jį pardaviau. Mums reikėjo pinigų mašinos pirkimui. Taigi, spręsk savo būsto klausimą,- baigė pokalbį mama.

Tai buvo didžiulis smūgis.

Pasitikėjimas motina visiškai dingo. O ir apie kokį pasitikėjimą galima kalbėti, kai mane tiesiog pastatė priešais faktą.

Man priklauso dalis mamos buto, jis yra mūsų abiejų. Štai tos dalies aš ir pareikalausiu. Ten aš negyvensiu, bet tegu atiduoda pinigais.

Elgiuosi niekšingai? Ne. Atsakau tuo pačiu. Labai norisi pažiūrėti į motinos ir jos vyro veidus, kai jie sužinos, kad pas juos ne viskas taip puiku, kaip jiems atrodo.