MAN 67 METAI, IR AŠ NEMĖGSTU SVEČIŲ SAVO NAMUOSE. NET JEI TAI MAN ARTIMI ŽMONĖS…
Anksčiau man buvo gėda tai pripažinti. Ypač dėl vieno jausmo, kuris kartais apima net tada, kai išvažiuoja mano pačios vaikai. Uždarau paskui juos duris, grįžtu į virtuvę, apsidairau ir pajuntu… palengvėjimą.
Ne todėl, kad jų nemyliu. Myliu ir labai pasiilgstu. Tačiau būdama 67-erių supratau, kad mano namai tapo vieta, kurios ramybe nebenoriu dalytis taip, kaip dalijausi visą gyvenimą.
Jaunystėje buvau visiškai kitokia. Mūsų namuose nuolat kas nors lankydavosi. Savaitgaliais dengdavau stalą, kepdavau pyragą, ruošdavau mišraines. Kartais svečiai užsisėdėdavo iki vidurnakčio, o aš vis nešdavau kavą ir klausdavai, gal kas nori dar gabalėlio torto.
Kitą rytą plaudavau kalną indų, rinkdavau stiklines iš svetainės ir galvodavau, kaip smagu buvo.
Dabar užtenka išgirsti: „Gal šiandien užsuksime?“ ir viduje iškart atsiranda nerimas.
Pradedu galvoti, ką padėsiu ant stalo, ar namuose pakankamai tvarkinga, kiek laiko jie bus. Net jeigu žmogus sako: „Nieko neruošk, tik kavos išgersime“, aš vis tiek negaliu tiesiog ramiai atsisėsti.
Man atrodo, kad privalau būti šeimininkė.
O aš nebenoriu ja būti.
Prieš kelias savaites savaitgaliui atvažiavo vaikai. Aš jų laukiau. Nupirkau produktų, pagaminau jų mėgstamą vakarienę, pakeičiau patalynę. Kai išgirdau rakinamas duris, nuoširdžiai apsidžiaugiau.
Bet jau vakare pajutau, kaip pavargau.
Ant virtuvės stalo stovėjo puodeliai. Vonioje atsirado papildomi rankšluosčiai. Svetainėje kažkas pasidėjo telefoną ant mano knygos, o dukra įsitaisė fotelyje, kuriame kiekvieną vakarą geriu arbatą.
Atrodo, visiškos smulkmenos.
Aš pati sau kartojau: „Kas tau darosi? Juk čia tavo vaikai.“
Bet esmė buvo ne puodeliuose ir ne fotelyje.
Dingo mano įprastas ritmas.
Visą savaitgalį kažkas manęs kažko klausė. Kur kava? Ką valgysime? Ar turi švarų rankšluostį? Ką veiksime vakare?
Aš atsakinėjau, gaminau, juokiausi kartu su jais. Ir man iš tikrųjų buvo gera juos matyti.
Sekmadienį jie išvažiavo.
Pamojavau pro langą, palaukiau, kol automobilis dings už kampo, ir uždariau duris.
Namuose pasidarė tylu.
Nuėjau į virtuvę, susirinkau puodelius, išsiviriau arbatos ir atsisėdau prie lango.
Ir staiga pajutau, kaip atsipalaidavo visas kūnas.
Ilgai dėl to save graužiau.
„Kokia motina jaučia palengvėjimą, kai išvažiuoja jos vaikai?“ galvojau.
Bet vieną dieną supratau labai paprastą dalyką. Aš nesidžiaugiu, kad išvažiavo mano vaikai. Aš džiaugiuosi, kad sugrįžo mano ramybė.
Tai nėra tas pats.
Kai esu viena, man nereikia galvoti, kaip atrodau. Galiu iki pietų vaikščioti su senu chalatu. Galiu valgyti tada, kada išalkstu. Galiu visą vakarą skaityti ir nepratarti nė žodžio.
Man patinka ryte rasti puodelį ten, kur pati jį palikau. Patinka žinoti, kad niekas neatidarys šaldytuvo, neįjungs televizoriaus ir nepaklaus, ką šiandien veiksime.
Ir keisčiausia tai, kad žmonių aš visai nevengiu.
Su drauge mielai susitinku kavinėje. Einame pasivaikščioti. Galiu valandą kalbėtis telefonu su seserimi. Važiuoju pas vaikus, einu į miestą, bendrauju su kaimynais.
Tiesiog nebenoriu, kad mano namai būtų vieta, kurioje nuolat turiu kažkuo rūpintis.
Gal todėl, kad didžiąją gyvenimo dalį buvo kitaip.
Kai vaikai buvo maži, namuose visada kažkam kažko reikėjo. Vėliau ateidavo jų draugai. Per šventes suvažiuodavo giminės. Aš gaminau, serviravau, keičiau patalynę, ploviau indus ir rūpinausi, kad visi būtų sotūs bei patenkinti.
Tada net neklausiau savęs, ar noriu.
Tiesiog taip reikėjo.
Dabar man 67-eri.
Ir pirmą kartą gyvenime mano namuose niekam nieko iš manęs nereikia.
Gal todėl taip saugau šią ramybę.
Viena pažįstama neseniai pasakė: „Taip visai užsidarysi nuo žmonių.“
Bet aš nesijaučiu užsidariusi.
Aš tiesiog pagaliau supratau, kad būti vienai ir jaustis vienišai nėra tas pats.
Vienatvės aš nenoriu.
Bet būti vienai savo namuose man gera.
Ir būdama 67-erių pagaliau nebenoriu dėl to niekam teisintis.
O kaip yra jums? Ar su amžiumi ir jūs pradėjote labiau saugoti savo namų ramybę? Ar džiaugiatės sulaukę svečių, ar kartais pagaunate save laukiančią tos akimirkos, kai už jų užsidarys durys ir namuose vėl įsivyraus tyla?
