Mano sūnus nevykėlis, įsižeidęs ant viso pasaulio, o labiausiai ant manęs

Turiu vienintelį suaugusį sūnų, jam 35 m. Prieš pusantrų metų vedė, anūkui 10 mėn. Visi gyvename po vienu stogu. Gyvenam įvairiai, dažniau pykstamės.

Mano sūnų nuo pat gimimo auklėjo mano tėvai, per daug jį globojo. Hipergloba padarė jį infantiliu žmogumi su jo vidinėmis nuoskaudomis man.

Jam vedus, mano gyvenime viskas pasikeitė ir apsivertė aukštyn kojom. Jis pasidarė nervingas, nestabilus, turi daug baimių. Bijo išeiti gyventi atskirai, bijo nesusitvarkyti, bijo, kad nepatemps materialiai.

Žmona iš neturtingos daugiavaikės šeimos, kur jos mama norėjo greičiau ištekinti dukrą.

Sūnus ir jo šeima toliau gyvena su manimi, sūnui taip patogu. Nereikia mokėti komunalinių, būsto nuomos, išlaidauti maisto produktams. O ir nedirba jis, patologinis tinginys. Negeria, nerūko, Dievas apsaugojo.

Taip noriu, kad išeitų gyventi atskirai, marti, matau, irgi nori. Tačiau sūnus bijo, jis gyvena tomis baimėmis ir ima garsiai manęs nekęsti. Priekaištauti, kad aš bloga motina, kadaise kūdikystėje jį palikau, kad jis vienas, kad nežino, kas yra tėviškas auklėjimas.

Kad jam iš manęs nieko nereikia, kad vienąkart išeis su savo šeima, o aš gyvensiu viena bute, o jis glausis mažame „nežinia kokiame smirdinčiame bute“, dar ir atiduodamas už tai pinigus!

Aš pavargau. Kartais norisi viską mesti ir pabėgti toli toli. Neturiu asmeninio gyvenimo, gyvenu savo nevykėlio, įsižeidusio ant viso svieto sūnaus gyvenimą. Tiek psichologų pasikeitė, vos pasiekiame taikos stalą, sūnus pasiduoda. Nenori taikytis.

Ką man daryti, nežinau.