Jei vaikai nenori man padėti, pati pasirūpinsiu nerūpestinga senatve

Pavargau laukti kokios nors pagalbos iš savo suaugusių vaikų. Jie pastoviai numoja į mano prašymus ir įkalbinėjimus. Jei jie nepradės manimi rūpintis, parduosiu visą turtą, kad apmokėčiau pragyvenimą privačiuose senelių namuose. Bus jiems pamoka!

Mes su vyru gyvenome dėl vaikų. Iš kailio nėrėmės, kad jie turėtų viską, kas būtina. Stengėmės nelepinti, įskiepyti teisingas vertybes ir auklėti taip, kad jie užaugtų gerais žmonėmis. Tačiau kažką praleidome…

Vaikams išeidavo krūva pinigų, juk jie mokėsi privačioje mokykloje. Mes apmokėjome įvairius kursus, repetitorius ir visus jų pomėgius. Žaislų ir saldumynų taip pat neribojome. Stengėmės skirti sūnui ir dukrai pakankamai laiko, kad jie jaustų mūsų meilę.

Po dukros sutuoktuvių vyras mirė. Tai man buvo stiprus smūgis, juk mes buvome labai prisirišę vienas prie kito. Dukra tuo metu laukėsi, todėl aš stengiausi laikytis dėl jos, kad ji nesinervintų.

Gimus anūkui dukra su žentu persikėlė į mano paveldėtą butą. Kai sūnus susirado žmoną, ir jam padėjau išspręsti būsto klausimą. Tačiau visas nekilnojamas turtas iki šiol yra mano vardu. Ne veltui tuomet apsidraudžiau…

Nuo pradžių su vyru nusprendėme viską apiforminti man, juk žinojome, kad jis serga. Kaip bebūtų sunku tai suvokti, mes supratome, kad jis išeis anksčiau. Tai buvo jo sprendimas perrašyti visą turtą man, kad vaikai nesusipeštų, ir aš nieko neturėjau prieš.

Prieš 2 metus išėjau į pensiją. Dirbau iki tol, kol buvo jėgų. Į užtarnautą poilsį išėjau 70-ies. Turbūt, jei nebūtų prasidėjusi pandemija, būčiau ir toliau kankinusis, juk pasikliauti nėra kuo, o pensija maža.

Su vaikais dabar matomės tik per šventes. Iš jų jokios pagalbos. Neseniai nugarą prigriebė, tai jei ne kaimynė – būčiau mirusi. O sūnus tiesiog atsisakė nuvežti mane į ligoninę. Pasakė, kad išsikviesčiau taksi.

Geriau būtų paklausęs, ar aš turiu pinigų tam taksi. Dukra irgi atsiribojo.

Po šio nutikimo aš staiga praregėjau. Supratau, kad vaikais kliautis nėra prasmės – reikia ieškoti gero senelių pensiono. Ir mano draugė, kurios dukra dirba socialiniame skyriuje, pažadėjo man padėti. Nors kainos ten nemažos. Tačiau pardavusi visą nekilnojamąjį turtą, galiu būti įsitikinusi, kad mano senatvė bus nerūpestinga.

Prieš tai paskambinau vaikams ir paprašiau jų atvažiuoti. Jie atsikalbinėjo, tačiau vakarėjant pasirodė. Perspėjau juos – jei nepadės, teks atlaisvinti būstą, juk man reikia viską parduoti, kad apmokėčiau pragyvenimą senelių namuose.

Jie taip į mane pažiūrėjo, kad man oda lyg skruzdės ėmė bėgioti. Tačiau tai nepadarė jokios įtakos bejėgiškumo ir vienatvės baimei. Suprantu: jei nusileisiu – jie ir stiklinės vandens prieš mirtį nepaduos.

Vaikai ėmė piktintis ir įrodinėti, kad jie man ir taip padeda. Kur jų pagalba? Kažkodėl nepastebiu. Savo idėjos atsisakyti nenoriu, juk man tai vienintelis šansas praleisti likusį gyvenimą žmoniškose sąlygose. Nežinau, kaip bus toliau, bet kol kas esu nusiteikusi ryžtingai.