Ar padedi mamai, ar nepadedi – ji vis tiek nepatenkinta

Mano mamos charakteris pakankamai sunkus, jau pavargau pastoviai prie jos taikytis. Esmė tame, kad jei aš jai kuo nors padedu , ji piktinasi, kad aš viską darau neteisingai ir geriau aš to nesiimčiau. O kai nepadedu, tai, žinoma, pradeda kalbėti, kad ji niekam nereikalinga ir visi ją pamiršo. Jos neįmanoma suprasti.

Mama visada buvo tokia, kiek save pamenu. Susidaro įspūdis, kad ji tiesiog nepatenkinta savo gyvenimu. Suprantama, kad tėvas taip spaudžiamas gyventi negalėjo, nes jam kliūdavo labiausiai. Galiausiai jis paliko šeimą.

Kuo mama darėsi vyresnė, tuo sunkėjo jos charakteris. Aš kelis kartus sumažinau bendravimą su ja, nes po kiekvieno kontakto jausdavausi kaip išsunkta citrina. Negalėjau suprasti tos neteisybės, kodėl mama yra tokia sudėtinga. Todėl ilgai negalvojusi susirinkau daiktus ir išėjau iš namų.

Aš jau turiu savo šeimą – vyrą, vaiką. O mama neseniai išėjo į pensiją, dabar ji neįgali senė, pasak jos. Bet aš nesuprantu, kam viską taip perdėti. Juk jai vos 65, tokio amžiaus žmonės gyvena aktyviai, o ji ligota ir nieko nebepajėgia.

Kai tik ji gavo pensininko pažymėjimą, iškart prasidėjo reikalavimai kreipti į ją daugiau dėmesio nei paprastai. Kartais skambindavo ir prašydavo atvežti maisto iš parduotuvės, nors pati pakankamai sveika, o parduotuvė kitoje gatvės pusėje.

Kartą atvažiavau pas ją į svečius, o mama pasakė, kad reikia sutvarkyti butą, nes ji nesusidoroja. Visą gyvenimą susidorodavo, o čia staiga nustojo. Kažkas čia neaišku.

Suprantama, aš dažnai pasiduodu mamos manipuliacijoms, o kai atlieku jos pavedimus, ji vis tiek nepatenkinta. Tai sako, kad nuperku blogus produktus, tai ne iki galo sutvarkau.

O kai atvažiuoju jos aplankyti, piktinasi, kad mano veidas amžinai nepatenkintas. Neįtiksi.
Aš jau suaugęs žmogus, turiu savo rūpesčių.

Juolab mama gyvena kitame miesto gale ir kelionės iki jos užima daug laiko. O galiausiai jokio dėkingumo, vien priekaištai mano adresu.

Po to, kai atsirado mažylis, maniau, kad mama rodys bent truputį noro pabūti su vaiku, bet kur tau. Kai atvažiuodavau į jos namus kartu su anūku ir įkalbėdavau ją nors truputį pasėdėti su juo, mama tai darydavo sunkiai. Vis sakydavo, kad jau ne tie metai, jai ir pačiai reikia pagalbos.

Ir galiausiai pareiškė, kad vaiko verksmas neigiamai veikia jos kraujospūdį ir kad ateityje atvažiuočiau be jo. Tai bent naujiena.

– Ir ką, tavo vyras nepasėdės su vaiku kelias valandas?

– Jis turi laiko tik po darbo, o aš noriu leisti laiką su juo, o ne gaišti važinėjimams. Be to, turiu rūpintis savo buitimi.

– Taip ir žinojau, kad tau nerūpi tikra mama.

Draugė, kuriai viską pasakoju, pasakė, kad galima truputį apriboti pagalbą mamai. Jei jai reikia produktų, užsakyti pristatymą.

O bendrauti vaizdo skambučiais, taip mano nervų ląstelės bus sveikesnės. Bet aš nemanau, kad tai gera išeitis iš šios situacijos.

– Nė nemanyk, jei nenori pati atvažiuoti, man jokių pristatymų iš tavęs nereikia. Tu begėdė dukra, nori mamą palikti likimo valiai.

Jau nebegaliu nieko sugalvoti. Man atrodo, viena, ko nori mama – kad aš jausčiausi ypač blogai, kito paaiškinimo neturiu.

Aš nebegaliu eiti prieš ją, man paprasčiausiai neužtenka resursų visam tam. O įtikti jai niekaip nepavyksta ir baigti bendravimo taip pat.