Mūsų nejauna kaimynė vaikšto pusnuogė prieš mano vyrą

Maždaug prieš metus mes su vyru galiausiai persikraustėme. Dabar turime savo butą, nors ir su paskola. Mums abiem beveik 40, taigi, gyvenime viskas ramu ir stabilu. Vyru aš pasitikiu. Visi audringi mūsų jaunystės barniai liko praeityje. Todėl mano istorija – ne apie pavydą.

Pasirodė, kad virš mūsų gyvena vieniša kaimynė. Apie ją žinau jau daug, nes ji plepi moteris. Kaskart lifte ką nors papasakoja apie save. Iš pradžių dar stebėjausi – kodėl mes taip dažnai kartu važinėjame?

Pasirodo, ta damutė mus iškart pastebėjo ir nusprendė draugauti. Nors jos draugystės supratimas smarkiai skiriasi nuo visiems priimtino.

Įniko pastoviai pas mus vaikščioti. Ir kaskart dėl kitos priežasties. Tai jai šviestuvas nešviečia, tai šaldytuvas sugedo. Ir visą laiką jai reikia mano vyro.

– Oi, Sigitai, nepatogu jus trukdyti,- mindžikavo prie durų per pirmuosius savo vizitus.

Dabar mano vyras jau virto Sigučiu, o dar sulig kiekvienu kartu ant jos vis mažiau drabužių.

Jau darosi juokinga. Tetulei virš 50, be to, matosi visi senėjimo požymiai, o ir figūra ne kažką. O nešioja trumputėlius marškinukus, sijonukus. Net pykina žiūrint į tuos kreivus nudribusius storus klubus. Aš su savo figūra kartais gėdijuosi pliaže skraistę nusimesti, o čia…

Žodžiu, ji atrodo atvirai apgailėtinai. Nors nei manęs, nei daugumos mano draugių amžius nepagadino, ant Marijos gamta aiškiai nusprendė atsilošti. Ir ji beviltiškai tai demonstruoja ir man, ir vyrui. Ateina pas mus beveik su maudymosi kostiumėliu!

Aš viską suprantu, bet jos įžūlumas ėmė peržengti visas ribas. Tai indų jai paskolinti, tai balkoną pažiūrėti, tai kompiuterį. Juokingiausia – balkono ji neturi, ji gyvena virš mūsų ir buto išplanavimas yra toks pat.

Kaimynė aiškiai kažko nori, aš manau. Sunku įsivaizduoti, kad adekvatus 54 metų žmogus ateis pas kaimynus pranešti, kad negali atidaryti stiklainio. Mes jai ne draugai ir niekada neperžengėme mandagumo ribų.

Nuostabiausia, kad ji ne tiek bando suvilioti mano vyrą, kiek pasigirti. Pati apie save kaimynė mėgsta pasakoti iki begalybės, tačiau prieš tai būtinai užduoda kokį nors klausimą.

Pavyzdžiui, Marija gali paklausti, koks jo atlyginimas. Vyras gali išvis nutylėti, o ji ima iškilmingai pasakoti, kad jos alga didžiulė, nors ji išvis nedirba, jai tiesiog vyrai dovanoja brangias dovanas, ir išvis ji karalienė.

Ir visi jai krenta prie kojų, ir vyrukai rikiuojasi eilėmis. Bandžiau su kaimyne elgtis adekvačiai ir mandagiai, bet Marija – tokia paprasta, pilka ir bjauri tetulė, kad nuo jos nesąmonių net ausys linksta.

Ir pastoviai ji bando arba mane pažeminti kažkokiais savo išgalvotais pasiekimais, arba nusitempti mano vyrą į savo namus. Jis taip nė karto ir nenuėjo. Mes patariame jai įsijungti internetą ir paskaityti, kaip atidaryti konservų skardinę ar įsukti lemputę.

Kartą aš paklausiau, kodėl ji neturi vyro. Marija atsakė, kad tie elgetos jos neverti. Tiesa, mes jai irgi elgetos. Aš išvis nesuprantu, ko ji tada pas mus landžioja? Taip jai tada ir pasakiau. Kaimynė išėjo neatsisveikinusi. Maniau – viskas, laisvė.

Bet ne, ji vėl ėmė pas mus vaikščioti. Neva atneša savo kepinių, nors mes žinome, kad tie tortukai iš parduotuvės. Vyras jau ir grubiai, ir mandagiai prašė jos neateiti, tačiau Marija nepasiduoda. Ateina vėl ir vėl. Tai kiaušinių jai reikia, tai druskos. Net žiemą mūsų šaltoje laiptinėje ji stovi pusnuogė.

Nei mandagios užuominos, nei atviri keiksmai jos adresu nepadeda. Tiksliau, padeda porai savaičių. Paskui vėl pradeda. Kaip suprantu, ji nedirba (pati Marija kaskart sako skirtingas versijas) ir ištisas dienas slampinėja šen ten. Stebi, kas, kur ir kelintą valandą išeina iš mūsų buto.

Pastaruoju metu ji pagaliau pasidavė, nusprendė atsikabinti nuo mano vyro ir pradėjo vaikščioti pas kitus kaimynus. Mes neįtikėtinai tuo džiaugiamės.