Kodėl mano anyta pastoviai lygina savo sūnų su geriausios draugės sūnumi ir reikalauja iš jo neįmanomo

Mano vardas Saulenė. Mano vyras vardu Sigitas. Anyta pastoviai lygina Sigitą su savo geriausios draugės Marijos Simonaitienės sūnumi. Ir žinoma, palyginimai visada ne mano vyro naudai.

– Pasenau jau. Kojos labai šąla. Štai Karolis Marytei šildomas grindis bute padarė. Gražu ir šilta. Šaunuolis Karolis! Lepina savo mamą, tai ne tu! – eilinį kartą pareiškė mums Nijolė Vasiliauskienė.

Mes su vyru jau nekenčiame to Karolio. Tiesiog anyta pastoviai pasakoja mums, koks Karolis geras ir kiek daug jis daro dėl savo mamos.

Mes su vyru pastoviai girdim: „O Karolis Marytę ilsėtis išsiuntė!“, „O Karolis Marytei remontą kokį padarė! Grožybė! Viskas madinga ir taip gražu!“ „O Karolis savo mamai dantis sudėjo!“ Ir tai trunka jau daugybę metų.

Aš nesiginčiju, Karolis ir išties šaunuolis. Bet esmė tame, kad pati Marija Simonaitienė, Karolio mama, labai daug padarė dėl to, kad jos sūnus taptų sėkmingu žmogumi ir daug pasiektų gyvenime.

Marija visą gyvenimą dirbo sesele. Jos atlyginimas buvo nelabai didelis, tačiau ji daug metų mokėjo korepetitoriui, kuris papildomai mokė Karolį anglų kalbos. Paskui Karolis baigė mokyklą ir įstojo į Vilniaus universitetą.

Kad būtų pinigų sūnaus mokslams, Marija pasiėmė pas save savo mamą, o jos butą pardavė. Kad sūnus galėtų normaliai gyventi ir mokytis, ji įsidarbino dar viename darbe. Dėl sūnaus ir jo ateities Marija negailėjo savęs ir savo sveikatos.

Karolis baigė universitetą, vedė vilnietę. Geras išsilavinimas ir anglų kalbos žinios, savas būstas padėjo Karoliui greitai atsistoti ant kojų ir pradėti uždirbti gerus pinigus.

Paskui Karoliui gimė sūnus. O firma, kurioje dirbo Karolis, mūsų mieste atidarė savo filialą. Karolis grįžo į savo miestą ir ėmėsi vadovauti šiam filialui.

Karolis gerai uždirba ir dabar turi galimybę atsidėkoti savo mamai už tai, ką ji dėl jo padarė. Marija dabar gydosi pas geriausius gydytojus, važinėja poilsiauti, gerai maitinasi. Viso to ji nusipelnė: juk ji nieko sau neleido, kol Karolis studijavo.

– Kodėl tu ne toks kaip Karolis? Kodėl nieko nepasiekei gyvenime? Kuo aš blogesnė už Marytę? Aš irgi noriu važinėti ilsėtis ir gero remonto bute irgi labai noriu! – niekaip negali nurimti anyta.

Ak, ir tiesa, kodėl gi mano vyras netapo tokiu pat sėkmingu kaip Karolis? Kas dėl to kaltas? O gal kaip tik dėl to kalta jo motina!
Juk kai mano Sigis grįžo iš kariuomenės, tai tikra motina jo net į butą neįsileido.

– Tu jau suaugęs! Ieškokis darbo! Aš tavęs nešersiu, jaučio tokio!

Sigitas iš pradžių gyveno pas draugą, o paskui užsidirbo pinigų ir išsinuomojo kambarį.

Paskui mes su Sigitu susituokėme ir daug metų savarankiškai mokėjome paskolą už butą. Mums buvo labai sunku, o anyta mums nė karto nepadėjo.

Kai pagimdžiau sūnų ir Sigitas turėjo atvažiuoti į gimdymo namus paimti mus namo, anyta pareikalavo, kad jis nedelsdamas vežtų ją į sodą. Sigitas nesutiko. Ji mirtinai įsižeidė ir net nepasveikino su sūnaus gimimu.

Nuoskauda pasirodė tokia stipri, kad anyta neatėjo pas mus daugiau nei metus. Užtai ji pastoviai skambindavo ir pasakodavo, ką dar puikusis sūnus Karolis padarė savo mamai Marytei.

– Karolis net dukrą pavadino savo mamos garbei! – pareiškė anyta, kai pagaliau atėjo susipažinti su savo anūku.
Joriukui tada jau buvo pusantrų metų. O paskui vėl dingo dar pusmečiui.

O paskui apsireiškė ir pareikalavo:

– Marytė su savo anūke prie jūros išvažiavo. Puikiai pailsėjo! Karolis jai visą poilsį apmokėjo! Man irgi Joriuką duokite ir apmokėkite kelionę prie jūros!

Aš buvau šoke: nesiruošiau išleisti sūnaus su anyta, kuri matė savo anūką vos dukart ir visiškai jo nepažinojo. Vyras greitai ir aiškiai paaiškino mamai, kad mes neturime pinigų ir jos poilsio apmokėti nesiruošiame.

Nijolė pyksta ant savo sūnaus. Neva jis blogas sūnus, o štai Karolis – geras sūnus. Sigito motina įsitikinusi, kad ji gera motina ir padarė dėl sūnaus viską, ką galėjo. O Sigitas užaugo toks nedėkingas ir dabar nieko nedaro dėl savo mamos.

Kodėl gi anyta niekaip nenori suprasti, kad Karolio sėkmė – tai pirmiausia jo motinos nuopelnas?

Ne veltui juk yra patarlė: „Ką pasėsi, tą ir pjausi“. Karolio ir Sigito pavyzdys tiksliai tai patvirtina.