Neleidau sūnui parduoti buto, po ko jis nustojo bendrauti su motina

– Mama, na kaip tau ne gėda? Juk tai tavo anūkės! O aš – tikras sūnus,- nustebo Linas.

– Ne gėda, sūnau,- ramiai atsakė Irena Petraitienė.

Moteris nepažino pati savęs, juk ne taip seniai atiduodavo Linučiui viską, ką tik galėjo. Anūkes prižiūrėdavo. Tačiau padaryti tai, ko jis prašė, negalėjo. Jo paties labui.

Irena visada manė, kad išauklėjo dorą, atsakingą žmogų, kuris padės jai senatvėje.

Linas augo geru berniuku, kartais pešdavosi, bet tai juk berniūkščiai – kas nesipeša ir neužsidirba guzų! Mokykloje mokėsi gerai, paskui baigė universitetą. Įgijo profesiją ir įsidarbino prestižinėse pareigose vienoje turizmo kompanijoje.

Viskas buvo gerai iki Aistės atsiradimo. Linas neilgai susitikinėjo su mergina, greitai susituokė. Kaip Irena beatkalbinėjo sūnų, jis neklausė. Štai tokia mat meilė tarp jų buvo, kad kaip pamišę puolė prie altoriaus. Aistė iškart nepatiko Irenai. Moteris iš pirmo žvilgsnio suprato, kad sūnui su ja nieko nesigaus. Tačiau to Irena Petraitienė neparodė.

Ji pati nesuprato, kas būtent Aistėje jai nepatiko, mergina lyg ir atrodė padori, išauklėta, o svarbiausia – protinga.

Trumpai tariant, atšventė vestuves ir čia iškilo svarbiausias klausimas jauniesiems – kur gyventi! Irena užleido jaunavedžiams savo 2 kambarių butą, o pati persikėlė į „pusantrinį“, kurį paveldėjo iš tetulės. Tegu ir teks gyventi kitame rajone ir rečiau matytis su draugais, užtai vaikams ten bus patogu. O sprendžiant iš to, kaip greitai susituokė, turbūt verta laukti anūkų.

Viskas buvo gerai. Aistė pagimdė anūkę Irenai. Ir viskas, marčią lyg pakeitė! Anksčiau maloni ir protinga ji pavirto tikra furija. Liną privertė mesti gerai apmokamą darbą, nes vyras ten dirbo viršvalandžius, o namie nepadėdavo su mažyle.

Vaikinas paklausė ir įsidarbino kitur, žinoma, su mažiau maloniu uždarbiu, užtai 5 vakaro namie. Bet tada atsivertė kita medalio pusė – ėmė katastrofiškai trūkti pinigų! Aistė kasdien ėmė kelti skandalus, vadindama vyrą nevykėliu ir elgeta. Kartais nebūdavo net iš ko sumokėti už butą. Anyta mokėjo, kad vaikai nelįstų į skolas.

Linas skundėsi motinai žmona, bet ką moteris galėjo padaryti! Juk įspėjo dėl Aistės, tai neklausė.

Marti nenorėjo matyti Irenos Petraitienės svečiuose, teisinosi, kad močiutė labai jau lepina anūkę. Lepinti – tai pusvalanduką pasupti ant rankų kartą per savaitę! Moteris atėjo keliskart, bet matė, kad Aistė ja nesidžiaugia, todėl baigė vizitus. Galvojo, gal anūkė paaugs, marti grįš į darbą, žiū ir močiutės prireiks.

Tačiau Aistė vėl pagimdė, kai vyresniajai dukrai buvo šiek tiek daugiau nei metukai.

Irena labai džiaugėsi. Bet neilgai. Kartą atėjo pas ją Linas su tokia tema:

– Mama, mums reikia didesnio buto – visgi du vaikai. Todėl mes su Aiste nusprendėme parduoti mūsų butą, paimti kreditą ir nusipirkti trijų kambarių. Bet tam, kad parduotume, butą reikia perrašyti man.

Irena buvo pasipiktinusi tokiu įžūlumu. Ji su vyru jaunystėje 15 metų pragyveno bendrabutyje, o kai sugebėjo susitaupyti butui, tik tada persikėlė. Ir nieko! O šitiems prireikė plėstis!

– Sūnau, žinai, aš labai myliu tave ir anūkes, tačiau buto parduoti neleisiu. Jūs gal jau rytoj išsiskirsite ir patikėk, Aistė su tavim nesidalins 3 kambarių buto. Ir kur tu paskui eisi? Pas mamą į „pusantrinį“?

– Mama, kaip tu taip gali? – pasipiktino sūnus.

– Galiu, sūnau. Jei jau tu sukūrei šeimą, būk geras, aprūpink ją savo pastangomis ir pajėgomis. Nusprendėte, kad reikia didesnio buto, galvokite patys, kaip. Per visą laiką, kiek gyvenate, apie remontą nė nepagalvojote.

Kiek mokesčių už jus sumoku, užtai kai po kurortus važinėti, tai jūs sugebate. Ir pirkti brangius drabužius! Todėl norite buto – pirkite patys! O savojo parduoti aš neleisiu!

Tegu anūkėms atitenka, kai užaugs!

Po šio pokalbio Irena žinojo, kad marti nebeleis matytis su mergaitėmis. Buvo skaudu iki ašarų, bet viskas sūnaus labui. Dėl to, kad jis viską suvoktų, pagaliau subręstų ir pradėtų elgtis kaip tikras vyras, o ne bėgtų kaskart pas mamą.