Vyras neleido man atlikti epidūrinės nejautros, kai gimdžiau prieš 3 mėnesius. Iki šiol negaliu jam to atleisti

Mano vyras man viskas ir aš maniau, kad besąlygiškai jį myliu. Mes planavome šį nėštumą ir gimdymui viskas buvo paruošta. Iki gimdymo abu susitarėme, kad gimdysiu natūraliai vandenyje be vaistų. Maniau, kad tai yra ko aš noriu. Maniau, kad esu pasiruošusi gimdymui.

Žinojau, kad skaudės, bet maniau, kad susidorosiu. Kaip aš klydau. Mūsų dvyniai atėjo į pasaulį 2 savaitėm anksčiau termino. Viskas vyko ne pagal planą. Sąrėmiai prasidėjo restorane ir mane greitoji pagalba atvežė į artimiausią ligoninę. Niekada joje nebuvau.

Turiu klausos negalią. Atvykome neplanuotai, todėl gimdymo metu su manimi nebuvo vertėjo. Mano vyras buvo su manimi visą laiką, todėl atliko vertėjo vaidmenį.

Gimdymas buvo siaubingas. Tai buvo stipriausias skausmas, kurį kada nors jaučiau savo gyvenime. Nesileisiu į detales, tačiau pakanka pasakyti, kad po tokios patirties nebenoriu turėti daugiau vaikų. Gimdymas truko apie 10 valandų.

Dar iki atvykimo į ligoninę pasakiau vyrui, kad noriu epidūro ar kažko, kas palengvintų mano skausmą. Pakartojau tai kelis kartus. Sakiau jam vėl ir vėl, kad noriu to. Jis vis man primindavo, kad mes viską suplanavome ir susitarėme apsieiti be vaistų. Jis vėl sakė, kad „mes“ norime natūralaus gimdymo ir kaip tai svarbu „mums“.

Vėl ir vėl sakiau jam, kad persigalvojau. Jis vis citavo pokalbį ankstyvame nėštumo laike, kai aš jam pasakiau, kad „net jeigu man labai skaudės, aš realiai nenoriu epidūro ir kad jis turi stebėti, kad aš laikyčiausi savo nuomonės, nes gailėsiuosi, kad jį padarysiu“. Pripažįstu, kad tai sakiau, bet… nežinojau, apie ką kalbu, kai tai sakiau. Nesitikėjau, kad bus taip blogai.

Žinau, kad jie siūlė man epidūrinę nejautrą. Žinau, kad jis atsisakė. Žinau, kad jis neperdavė jiems mano žodžių. Vienu momentu pabandžiau pasiekti tušinuką, kad parašyčiau slaugytojai, ko aš noriu, tačiau jis neleido man to padaryti.

Nekenčiu jo už tai, kad privertė mane kęsti šį skausmą. Tiesą sakant, tai buvo neįtikėtinai siaubinga. Viskas, ką skaičiau, teigė, kad iškart po gimdymo pamiršti skausmą, kai atsiduri akis į akį su vaiku. Iškart po gimdymo nenorėjau liesti savo dvynių. Nenorėjau jų matyti ar būti šalia jų. Viskas, apie ką galėjau galvoti girdėdama jų verksmą – tai skausmas, kurį jie man sukėlė.

Iki šiol pilnai neatsigavau po gimdymo. Tai sukėlė prolapsą ir kitas problemas. Iki šiol kasdien kenčiu skausmus. Ir aš nemanau, kad myliu savo vaikus. Nekenčiu savęs dėl to, kad tai sakau, bet… Aš tiesiog nemyliu. Nenoriu būti šalia jų. Nenoriu jų matyti. Nekenčiu jų žindyti. Jie sugriovė mano kūną. Žinau, kad esu neteisinga sau už tokius jausmus ir gerai tai slepiu, bet… Paprasčiausiai jų nebenoriu.

Ir nekenčiu savo vyro už tai, kad privertė mane kęsti tokį skausmą. Po gimdymo… paprasčiausiai negaliu žiūrėti į jį kaip seniau. Jis matė, kaip aš kankinuosi ir leido tai. Jis ignoravo, ką aš jam sakiau ir tyčia neteisingai vertė mano žodžius. Jis pasakė man galvojęs, kad daro tai, ko aš noriu. Jis daug atsiprašinėjo ir prisiėmė 100% rūpinimąsi mūsų dvyniais. Aš užsiimu tik žindymu.

Bandau jam atleisti pastaruosius 3 mėnesius, bet… negaliu. Nemanau, kad kada nors galėsiu jam atleisti. Manau, kad noriu skirtis. Taipogi nenoriu globos. Žinau, kad aš siaubingas žmogus, kaip tik taip ir jaučiuosi, bet… Aš nenoriu vaikų. Nenoriu jo.

Paprasčiausiai noriu palikti juos visus. Noriu, kad nustotų sapnuotis košmarai apie gimdymą. Noriu nustoti verkti matydama vaikus. Noriu nustoti jausti pasibjaurėjimą juos žindydama. Noriu nustoti verkti kaskart, kai einu į tualetą, nes tai vis dar skausminga. Noriu turėti galimybę žiūrėti į savo kūną veidrodyje be ašarų.

Aš tik ir teveikiu, kad verkiu ir miegu, ir aš to nekenčiu. Dabar nekenčiu savo gyvenimo. Gailiuosi susilaukusi tų vaikų. Nežinau, ką daryti.