Nesumanyk skirtis, užtrauksi šeimai gėdą! – atkalbinėja mane mama, o aš nesuprantu, ko gėdytis

– Mūsų šeimoje skyrybų niekada nebuvo! Ištekėjai ir gyvenk, niekas ten tavęs nevarė su šakėmis. O skirtis ir užtraukti šeimai gėdos nedrįsk! – tokius pamokymus iš mamos girdžiu jau kelinti metai.

Jokio palaikymo nėra nei iš jos, nei iš sesers, vienas atsakymas viskam – kentėk, visi taip gyvena. O aš jau pavargau kaip visi.

Ištekėjusios moters statusą turiu jau penktus metus. Susižavėjimas savo vyru išblėso jau antrais santuokos metais. Ir esmė ne tame, kad buitis prarijo santykių romantiką. Jos niekada ir nebuvo. Tiesiog kai praėjo pirmasis susižavėjimas, pradėjau aiškiai suprasti, kad vyras nėra toks, kaip aš įsivaizdavau.

Jei anksčiau buvau įsitikinusi, kad mano vyras – puikus specialistas, kurį pavydus ir negabus viršininkas paprasčiausiai engia, tai po kelių metų tapo akivaizdu, kad vyras – tiesiog tinginys su aukšta saviverte.

Profesinėje srityje niekaip nesivysto ir daryti nieko nenori. Kiek kartų firma jam siūlė eiti į kokius nors kvalifikacijos kėlimo kursus, jis visada atsakydavo, kad be šitų „bukų“ užsiėmimų puikiai su viskuo tvarkosi.

Todėl dabar turiu tingų padarą ant sofos, kuris yra puikios nuomonės apie save, nieko nenori, niekuo nesidomi ir periodiškai kelia man skandalus. Ne, dar kartą pakartosiu, jis ne staiga tapo tokiu, jis toks buvo visada, tiesiog iš pradžių aš kažkodėl niekaip nemačiau to, ką man sakė visos draugės. Meilė, kaip sakoma, akla.

Kai paaiškėjo, kad mes turėsime vaiką, vyras kuriam laikui pasikeitė. Rodė kažkiek aktyvumo, net pakeitė darbą į geriau apmokamą. Nusprendžiau, kad jis susiprotėjo, tačiau vyro entuziazmo užteko pusmečiui, o paskui viskas grįžo į senas vėžes.

Apie tai, kas man kelia nerimą, galėjau pasikalbėti tik su mama. Per kelis santuokos metus visos draugės išsibarstė, juk žmonėms pabosta žaisti į vienus vartus, o aš iš pradžių buvau pilnai panirusi į šeimyninį gyvenimą, o paskui vardan šeimos ramybės neprieštaravau vyrui.

Tačiau nuo pokalbių su mama lengviau nepasidarė. Ji manė, kad mano gyvenime viskas gerai, o aš prisigalvoju. Jos manymu, mano vyras normalus, negeria, manęs nemuša, dirba.

Kai pirmą kartą pasakiau, kad noriu skirtis, buvau tik pagimdžiusi sūnų. Mama numojo ranka ir pasakė, kad kalbu kvailystes, nes hormonai dar negrįžo į normą.

Pagalvojau ir likau. Tačiau sulig kiekviena diena vis akivaizdžiau supratau, kad padariau klaidą ir daugiau nebegaliu likti su tuo vyru. Jo algos pastoviai neužtekdavo, tačiau kalta buvau aš, kuri švaisto pinigus.

Išsikalbėdavau mamai, kaip anksčiau. Ji lyg ir palaiko, kalba drąsinančius žodžius, kad vaiko priežiūros atostogose visoms sunku, bet paskui bus lengviau. Bet kai aš užsimenu, kad pavargau, kad noriu skirtis, ji lyg nuo grandinės nutrūksta.

– Kam tu būsi reikalinga, išsiskyrusi ir dar su vaiku. O vaikas – tu apie jį išvis pagalvojai? Dėl kažkokių savo išsigalvojimų tu pasiruošusi sugriauti šeimą, palikti vaiką be tėvo! Net nedrįsk galvoti apie skyrybas, to dar betrūko, šeimai gėdą užtraukti.

Kaip „kuo užtraukti“? Sugriovei šeimą, išsiskyrei, dar ir sūnų be normalios šeimos palikai.

Pastaruoju metu pas vyrą atsirado įprotis vos kas – iškart sakyti: „nepatinka – susirink daiktus ir dink iš mano namų“. O kur aš eisiu? Pas mamą, kuri pažadėjo neįsileisti per slenkstį, nes užtrauksiu šeimai gėdą? Išsinuomoti butą? O iš kur pinigai…

Vaikui dabar pusantrų metų. O aš laikausi iš paskutiniųjų. Neseniai skambinau savo viršininkei, ji pas mus adekvati ir mūru stoja už savo darbuotojus. Apsakiau jai savo situaciją, pasakiau, kad pasiruošusi išeiti į darbą, tačiau reikia išspręsti vaikų darželio klausimą, privataus, nes paprastas mums dar nesišviečia. Na ir su butu reikia kažką išspręsti, arba su kambariu.

Suprantu, kad skambutis viršininkei atrodo keistai, tačiau mano situacijoje ji vienintelė gali padėti. Ji mane išklausė, pasakė, kad supranta problemą, paprašė duoti jai savaitę, kad pabandytų kažką padaryti. Jei ji pažada, ji padaro, todėl jos skambučio aš nekantriai laukiu.

Jei ji padės, paduosiu skyryboms. Man nusispjaut į mamos, sesers, vyro, visų kitų žmonių nuomonę. Pavargau gyventi spaudžiama svetimos valios, net jei iš tiesų dauguma šeimų gyvena dar blogiau, nei aš. Kas bus, jei viršininkė padėti negalės, nenoriu nė pagalvoti.