Nemėgstu švęsti gimtadienių, nes kasmet mama verčia sukviesti visus jos giminaičius
Nemėgstu švęsti gimtadienių. Jei tiksliau, tai nekenčiu šios dienos. Bet ne todėl, kad senstu ar man tenka susimąstyti apie prabėgusius metus, o todėl, kad kasmet ši šventė virsta farsu.
Mano mama nuoširdžiai galvoja, kad šią šventę reikia švęsti prabangiai. Jos manymu, gimtadienis – tai kažkas panašaus į šeimyninį festivalį, kurio negalima praleisti jokiomis aplinkybėmis.
Kasmet pas mus vienas ir tas pats: likus porai savaičių iki mano gimtadienio mama skambina ir klausia, kas bus šventėje. Na, kaip klausia, ji paprasčiausiai apsimeta, kad domisi, nors iš tiesų šis klausimas jai jau išspręstas.
Ji mano, kad į „siaurą šeimos ratą“ reikia pakviesti visas jos seseris su šeimomis, dar kažkokius tolimus giminaičius, kuriuos matau kartą metuose, ir net kelias jos drauges, kurios manęs išvis neliečia.
O aš šiaip jau suaugusi moteris! Taip, aš netekėjusi, bet man jau 40 metų. Man norisi atšvęsti išties siaurame šeimos rate ir pasikviesti savo draugus, o ne mamos!
Tačiau į visus mano argumentus mamulė randa milijonus prieštaravimų.
– Kaip tai be tetulės Laimos? Ji juk tave dar vystykluose prižiūrėjo! – aiškina ji.
O aš su ta tetule Laima išvis neturiu apie ką kalbėti, apart to, kokias naujas pomidorų veisles ji išaugino savo sode.
Su tikrais broliu ir sese mūsų santykiai irgi, švelniai tariant, vėsūs. Susitinkame vestuvėse, laidotuvėse ir mamos „šeimyninėse“ šventėse.
Su jais kalbėtis nėra apie ką, o ir noro ypatingo nėra. O draugus kviestis į tokią kompaniją – tai išvis pasityčiojimas. Kam? Kad jie sėdėtų įtemptomis šypsenomis ir klausytųsi begalinių mamos sodo derliaus aptarinėjimų?
O ir atsieina tokios šventės visai nepigiai. Rezultatas, kaip visada, vienas ir tas pats: stalas lūžta nuo maisto, kurio niekas nesuvalgo, gautos dovanos man visiškai nereikalingos, vakaro pabaigoje lieka kalnas indų ir išspausta lyg citrina aš.
Šiais metais nusprendžiau: gana! Daugiau taip nebegaliu. Galų gale, mano jubiliejus ir jau šią datą turiu teisę atšvęsti taip, kaip noriu aš!
Žinoma, pokalbis žadėjo būti nelengvas, tačiau aš sukaupiau jėgas, paskambinau mamai ir aiškiai pasakiau:
– Mama, kviečiu tave į savo gimtadienį. Tačiau kviečiu tik tave, be tetų ir draugių.
– Nesupratau, tu man dabar sąlygas statai?! Štai, reiškia, kaip lengvai atsisakai šeimos! Žinai, aš tave ne taip auklėjau!
Mama numetė ragelį, o aš supratau: boikotas man garantuotas ne tik iš jos pusės, bet ir iš visų tų tetulių.
Tačiau aš nusprendžiau eiti iki galo. Pakviečiau tik artimus šeimos narius ir kelis draugus. Paskirtą dieną visi susirinko restorane.
Šventė prasidėjo tiesiog puikiai: sveikinimai, dovanos, juokas. Seniai svajojau apie tokią dieną. Bet turbūt viskas negali būti idealu.
Šventei įpusėjus apsireiškė mama. Bet su tokia įsiutusia povyza, kad baisu buvo į ją žiūrėti.
– Labas, mama,- pradėjau aš. – Ačiū, kad atvažiavai.
– Atvažiavau pažiūrėti į tavo begėdes akis! O tu čia linksminiesi, taip? Širdies neskauda? Ir motina nereikalinga, ir sesuo su broliu nereikalingi! – įsivažiavo mama.
– Nereikia skandalo. Sėsk geriau prie stalo, pasėdėsime, atšvęsime,- bandžiau nuraminti mamą.
Tačiau ši jau įsisiautėjo ir sukėlė triukšmą per visą restoraną. Svečiai iškart nutilo ir stebėjo skandalą, o man norėjosi prasmegti skradžiai. Pagaliau, kai mama išliejo pyktį ir, taip sakant, nuleido garą, ji, trenkusi durimis, išlėkė iš įstaigos.
Salėje įsiviešpatavo nepatogi tyla. Šventė buvo sugadinta ir nuotaikos visai nebeliko. Likęs vakaras apniuko ir netrukus visi išsivažinėjo.
Kai grįžau namo, pirmąkart per visą dieną įlindau į telefoną. Tiesą sakant, tikėjausi gauti sveikinimų nuo giminaičių, tačiau visos pranešimų programėlės buvo tuščios. Štai tokia mūsų šeimynėlė – vienąkart nepakviečiau į gimtadienį ir tapau visiems svetimu žmogumi.
