Sutvarkiau namus, pasipuošiau, padengiau stalą savo 60-ojo gimtadienio proga, bet niekas taip ir neatėjo. Bet juk iki paskutinės akimirkos laukiau, kad dukra su žentu atvyks

Kai Dianai buvo šešeri, mano žmonos neliko. Nuo tada nei dienos negyvenau dėl savęs. Žmonos laidotuvėse pažadėjau jai, kad iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos rūpinsiuosi mūsų dukra ir mylėsiu ją už mus abu.

Mano Diana augo sumani mergaitė. Ji gerai mokėsi, padėjo man namuose, gamino taip, kaip mama: skaniai – pirštus apsilaižysi.

Laikas bėgo, dukra įstojo į universitetą. Ten jos pažymiai pastebimai pablogėjo, bet tai nebuvo svarbu, nes dukra tuo pačiu metu dirbo ir toliau man padėjo buityje.

Vėliau ji susipažino su Mantu ir netrukus supažindino su juo ir mane. Jis man pasirodė geras vaikinas, todėl labai nudžiugau, kai vaikai pasakė, kad po vestuvių nusprendė gyventi su manimi.

Būtent po tų vestuvių viskas ir pablogėjo. Žentas ėmė elgtis su manimi arogantiškai. Jis nuolat įžeidinėjo, grubiai kalbėjo ir šaukė ant manęs…

Dėl to, kai dukra pasiūlė parduoti mūsų namą užmiestyje ir nusipirkti didelį butą sostinėje, iškėliau vieną sąlygą: butas turi būti registruotas mano vardu. Žentas, kaip ir reikėjo tikėtis, pradėjo šaukti, kad nepasitikiu juo. O man nebuvo ką slėpti.

Taip ir pasakiau: – Man reikia garantijos, kad senatvėje neliksiu gatvėje. Manęs nebeliks, o butas liks jums, darykite su juo, ką norite. Dukra su vyru susirinko savo daiktus, vadindami mane įvairiais žodžiais, ir jau po dviejų dienų persikėlė į miestą.

Po to dukra visiškai užmiršo apie mano egzistavimą, bet giliai širdyje vis dar tikėjausi, kad dukra mane supras ir nustos pykti.

Po kelių mėnesių nuo šio barnio buvo mano gimtadienis – jubiliejus, 60 metų. Buvau įsitikinęs, kad dukra mane nustebins ir atvyks, todėl sutvarkiau visus namus, paruošiau Dianai mėgstamus patiekalus, pasipuošiau ir atsisėdau prie stalo.

Visą dieną praleidau sėdėdamas prie stalo, žiūrėdamas pro langus, laukdamas, kol atsivers varteliai ir pagaliau pamatysiu savo Dianą.

Laukiau iki vakaro, o vakare persirengiau, atsiguliau, palikdamas visą maistą ant stalo, verkiau, kalbėjausi su žmonos nuotrauka, pats nesupratau, kaip užmigau.

Negi mano dukra taip ant manęs pyksta, kad net telefonu nepanoro pasveikinti? O gal jai kažkas atsitiko? Na, juk negalėjo mano dukra taip užmiršti savo senelio…