Ar tau atrodo, kad trys metai yra pakankamas gedulo laikotarpis?! Išdavikė! – įsižeidė mano sūnus

Su vyru gyvenome ilgą bendrą gyvenimą: beveik penkiasdešimt metų buvome santuokoje. Ištekėjau už jo būdama dar mergaitė, man buvo tik aštuoniolika. Gyvenome įvairiai. Kartais buvo akimirkų, kai norėjosi viską mesti ir pabėgti į pasaulio kraštą.

Aš turėjau charakterį, o vyras turėjo savo nuomonę dėl visų klausimų. Bet iki paskutinių jo dienų gyvenome kartu. Jei jis nebūtų miręs, taip ir būtume gyvenę: apie skyrybas net nebuvo kalbos. Tačiau vyro neliko: jis negalėjo atsigauti po insulto.

Beveik metus po smūgio vyras gulėjo namuose. Tikėjausi, kad pamažu išmokysiu jį sėstis, savarankiškai valgyti, perjunginėti kanalus, atsistoti. To neįvyko. Pažeidimai smegenyse buvo per rimti. Gydytojai, nors ir neatėmė iš manęs vilties, patarė per daug nesitikėti.

Galima sakyti, kad vyras beveik metus mirė man ant rankų. Jis iškentėjo prieš trejus metus. Išėjo ramiai: užmigo ir nepabudo. Visi norėtų taip iškeliauti. Tuo metu man buvo šešiasdešimt šešeri. Amžius pakankamai rimtas. Nemaniau, kad man dar atsiras kokių nors širdies ryšių.

Trejus metus taip ir buvo. Gyvenau su anūkais, bendravau su sūnaus šeima, rūpinausi savo kate ir gėlėmis ant palangės. Kelis kartus lankiausi pas drauges, kurios gyvena kitose šalyse. Su Semu susipažinau netikėtai ir visai neromantiškai. Pamiršau akinius namuose, todėl parduotuvėje paprašiau jo man padėti, nes supainiojau kainas.

Po to jis palydėjo mane namo, padėjo nunešti pirkinius, ir taip mes pabendravome. Nemaniau, kad iš šios pažinties kas nors išeis, bet vis dėlto taip ir nutiko.

Sema paprašė mano telefono numerio ir paskambino. Nuo to laiko jis mane ėmė kviesti pasivaikščioti. Tai buvo neįprasta ir įdomu. Gyvenimas nusidažė naujomis spalvomis.

Maždaug pusmetį mūsų santykiai apsiribojo tik pasivaikščiojimais ir arbatėlėmis, tačiau vėliau Sema pasiūlė gyventi kartu. Jis pasakė, kad nori praleisti su manimi daugiau laiko.

Tai buvo netikėta, bet aš pagalvojau ir sutikau. Mano amžiuje nėra laiko ilgoms pauzėms, kad galėtum apsispręsti. Su Sema man buvo gera, mes radome daug bendrų pomėgių.

Jis niekada nesėdi vietoje ir man neleidžia, o tai mane džiugina. Aš persikėliau į Semos butą. Jis pasakė, kad jam, kaip vyriškiui su senamadišku auklėjimu, bus kur kas patogiau, jei dama persikels į jo teritoriją.

Be to, jo butas yra didesnis už mano ir yra istoriniame miesto centre, kur labai malonu vaikštinėti. Kai persikraustymas jau buvo įvykęs, aš apie tai pranešiau sūnui.

Vis dėlto jis turėjo žinoti, kad dabar gyvenu kitu adresu. Juk galėtų atvažiuoti į svečius, sužinoti iš kaimynų, kad manęs seniai nematė, ir pradėtų panikuoti. Ypač jei dar kartą būsiu palikusi telefoną namuose. Ruslano reakcija mane pribloškė. Jis pirmiausia tylėjo, o paskui pradėjo mane barti.

Ar tau atrodo, kad trys metai yra pakankamas gedulo laikotarpis?! Išdavikė! – šaukė jis į ragelį.

Sūnus nusprendė, kad aš savo skubotumu išdaviau vyro, jo tėvo, atminimą. Bet aš manau kitaip. Aš nesėdėjau laukdama nustatyto protokolo gedulo, tiesiog taip susiklostė gyvenimas.

Man beveik septyniasdešimt metų, mano gyvenimas jau krypsta į saulėlydį, kiekviena diena gali tapti paskutine. Tad kodėl turėčiau laukti ir sėdėti vietoje?

Ne mano amžiuje užsiimti tokiomis kvailystėmis. Reikia skubėti gyventi, atsigriebti už tai, ko anksčiau man trūko, ko nemačiau ir nežinojau. Sūnus iškėlė ultimatumą, kad vėl bendraus su manimi tik tuo atveju, jei grįšiu namo ir nustosiu “gėdytis”.

To, žinoma, nedarysiu. Kaip ir nebandysiu jo perkalbėti. Jis pats supras, kokias kvailystes reikalauja, arba nesupras. Bet tai bus tik jo problemos.