Po ilgų vienatvės metų nusprendžiau pabandyti gyventi su moterimi. Mes kartu gyvenome tik tris savaites, ir aš buvau labai nusivylęs
Po daugelio metų gyvenimo vienatvėje galiausiai nusprendžiau išbandyti kažką naujo. Vakarai vienumoje prie televizoriaus ir vieniši pasivaikščiojimai parke pradėjo varginti, ir pajutau, kad galbūt atėjo laikas suteikti santykiams šansą.
Atsitiktinai sutikau moterį, kuri, man atrodė, galėtų tapti mano palydove šioje naujoje gyvenimo dalyje. Ji buvo maloni, žavinga, bendraujanti, ir mūsų draugystė greitai peraugo į kažką daugiau.
Ir štai, po kelių mėnesių susitikimų, pasiūliau jai apsigyventi kartu. Ji nedelsdama sutiko, ir pagalvojau, kad pagaliau surasiu tą ramų laimę, apie kurią kalba daugelis mano bendraamžių.
Bet praėjus vos trims savaitėms, pradėjau suprasti, kad šis žingsnis, kurį žengiau, man buvo pernelyg sunkus. Nusivylimas atėjo netikėtai, kaip šaltas dušas, ir tapo aišku, kad gyvenimas dviese pasirodė visiškai ne toks, kokį įsivaizdavau.
Visų pirma, susidūriau su įpročių pasikeitimu. Kai ilgus metus gyveni vienas, kiekviena tavo diena suplanuota, viskas laikosi savo taisyklių ir įpročių. Niekas neatidaro spintų ieškodamas kažko, niekas neperstato daiktų, nekeičia tvarkaraščio.
O čia nuolat reikėjo atsižvelgti į kito žmogaus interesus ir poreikius. Atrodytų, smulkmenos: kažkas kitaip sulanksto rankšluosčius, perstato baldus, rytais įjungia muziką – bet šios smulkmenos pradėjo erzinti. Supratau, kaip stipriai esu prisirišęs prie savo mažų ritualų ir kaip sunku atsisakyti daugelio metų tvarkos.
Be to, skirtumai namų jaukumo supratimuose taip pat turėjo savo vaidmenį. Esu įpratęs prie paprastumo, senų fotelių ir įprastų virtuvės rankšluosčių. Mano „nauja draugė“ svajojo apie stilingą interjerą, jaukius kampelius su mielais niekučiais ir visada šviežias gėles vazoje.
Pamažu pradėjau jausti, kad mūsų namai tampa kažkuo svetimu man. Jaukią atmosferą pakeitė jausmas, kad nesu savo vietoje, ir tai pradėjo slėgti.
Dar viena dalykas, kuris mane nustebino, – tai emocinė našta. Per vienatvės metus pripratau prie savo asmeninės erdvės, prie ramybės ir tylos, kurių niekas nesutrikdo.
Tačiau bendras gyvenimas reikalavo nuolatinio bendravimo: pokalbių, diskusijų, sprendimų priėmimo. Staiga paaiškėjo, kad praradau tą lankstumą, kuris būtinas norint kurti santykius. Tie pokalbiai, kurie anksčiau atrodė malonūs ir lengvi, dabar tapo varginantys, reikalaujantys per daug pastangų. Kartais tiesiog norėdavosi grįžti į savo įprastą ramų kampelį ir pabūti tyloje.
Žinoma, trys savaitės – tai labai trumpas laikas, kad būtų galima daryti galutines išvadas, bet jaučiau, kad toliau bus tik sunkiau. Kuo daugiau bandžiau prisitaikyti, tuo aiškiau darėsi, kad nesu pasiruošęs atsisakyti savo įprasto gyvenimo dėl kito žmogaus patogumo.
Galbūt, jei būčiau nusprendęs tai daryti jaunesniame amžiuje, man būtų buvę lengviau prisitaikyti, bet dabar, kai jau per penkiasdešimt, tai pasirodė sunkiau nei tikėjausi.
Kai nusprendėme išsiskirti, jaučiau ne tiek liūdesį, kiek palengvėjimą. Sugrįžęs į savo senąjį butą supratau, kad nesu pasiruošęs keisti savo nepriklausomybės į gyvenimą, kuriame nuolat reikės prisitaikyti prie kitų lūkesčių.
Galbūt tai ir atrodo kaip nesėkmė, bet nelaikau šios patirties bergždžia. Ji padėjo man suprasti, kad vienatvė man – ne nuosprendis, o gana patogus pasirinkimas.
