Man pažadėjo butą už tai, kad prižiūrėjau ligonį, tačiau iš tiesų viskas pasirodė ne taip pasakiška

Gyvenu viena jau daug metų nuo tada, kai 40-ies tapau našle. Dabar man virš 50. Yra suaugusi dukra. Ji ištekėjusi, tačiau santykiai su vyru nelabai geri.

Žodžiu, ji mergiotė su charakteriu , o ir aš nesaldi. Todėl kai jie pykstasi, aš su nerimu galvoju, kad Liveta persikraustys pas mane.
Su kuo pas mane klostosi puikūs santykiai, tai su kaimyne Daina. Ji vyresnė už mane 10 metų. Ir taipogi turi dukrą Veroniką.

Nepaisant amžiaus skirtumo, mes draugaujame su Daina. Net atostogauti kartu skridome. Tačiau Daina turi bjaurų trūkumą. Ji baisi apsileidėlė.
Bute jau seniai reikėjo padaryti remontą, tapetai pas ją dar nuo tų laikų, kai dukra gimė.

Stebėtina, kad nėra tarakonų, juk lentynose ir šaldytuve visada yra sugedusių produktų. Pati Daina atrodo pakankamai tvarkingai, prisižiūri. Tačiau namuose tikras siaubas!

Net pradėjau vengti eiti pas ją į svečius. Susitinkame pas mane arba kartu einame pasivaikščioti. Tačiau buto būklė – jos asmeninis reikalas. Svarbu, kad Daina geras žmogus.

Ir kartą į mano brangios kaimynės namus atėjo sielvartas. Paaiškėjo, kad ji nepagydomai serga. Operuoti vėlu. Daina atsisakė pranešti dukrai apie savo bėdą.

– Ji vis tiek neatvyks, kam aš ją trukdysiu? – liūdnai ištarė draugė.

Atsisakiau taip lengvai atiduoti savo brangiąją Dainą į ligos gniaužtus. Tačiau negalia pasirodė stipresnė už ją. Kai kaimynė jau nebegalėjo vaikščioti, man teko ja rūpintis.

Kai pirmąkart po ilgos pertraukos užėjau į jos butą, tiesiog aiktelėjau. Juodos sienos, purvini langai, neplautos grindys, krūva išmėtytų daiktų. Pabandžiau įvesti nors šiek tiek tvarkos, tačiau tai buvo neįmanoma. Reikėtų kviesti valymo firmą, bet kaip tai padaryti su gulinčiu ligoniu?

Rūpinausi kaimyne apie 2 mėnesius. Ji sakė, kad užrašys savo butą man. Tačiau aš atsisakiau ir pareiškiau, kad jai reikia atnaujinti santykius su dukra. Net susisiekiau su Veronika.

Dukra atvyko ir aš nustebau, kad net tokiu momentu santykiai tarp artimiausių žmonių liko šalti. Kai Daina pasakė, kad užrašys butą man, mergina gūžtelėjo pečiais ir tarė, kad jai nieko nereikia. Ji pasibjaurėdama dairėsi aplink ir skubėjo išeiti kaip galima greičiau.

Netrukus Daina išėjo Anapilin. Testamento ji taip ir nespėjo parašyti. O aš ne tai kad jaučiau apmaudą dykai prižiūrėjusi kaimynę, bet visgi buvau pripratusi prie minties, kad gausiu jos butą.

Man buvo nepatogu užvesti pokalbį su Veronika, kuri tapo teisėta paveldėtoja iškart po laidotuvių. Pati užsiėmiau šermenų organizavimu, todėl pastoviai palaikiau ryšį su velionės draugės dukra. Stebėtina, kad Veronika nerodė jokio aktyvumo. Po kurio laiko aš visgi ryžausi pokalbiui su ja.

Veronikos motinos palikimas nedomino kaip ir anksčiau. Tai buvo susiję su tuo siaubu, kuris dėjosi bute. Aš užsiminiau, kad butą galima būtų parduoti.

– Kad parduotum, reikia jį bent sutvarkyti. O aš nenoriu ten eiti! – griežtai atsisakė Veronika.

Tada aš pasiūliau variantą. Vis tik būtent aš rūpinausi ligota drauge ir būtent man ji norėjo atiduoti savo nuosavybę.

Buvau pasiruošusi sutvarkyti ir padaryti bute remontą, kad parėmusi nuosavybę, Veronika perrašytų ją man. Tačiau aš išmokėsiu paveldėtojai kompensaciją. Visai nedidelę, bet iškart.

Mergina su džiaugsmu sutiko. Suma buvo niekaip nesulyginama su buto verte, užtai ji galėjo naudotis pinigais iškart. Ir neužsiimti senu, purvinu, užgriozdintu butu.

Pinigai buvo perduoti Veronikai. O aš iškart entuziastingai užsiėmiau tvarkymu ir remontu. Dabar tai buvo mano butas! Teks palūkėti pusę metų, kol Dainos dukra taps savininke ir perrašys nuosavybę man. Bet tai juk niekai, smulkmenos!

Kiek purvo ir šlamšto aš ištempiau iš buto. Buvo galima samdyti žmones tvarkymui ir remontui, tačiau visas santaupas aš atidaviau Veronikai.
Ilgus mėnesius vakarais kuopiau patalpas. O kai butas virto saldainiuku, nusprendžiau paskambinti Veronikai, kad ji ateitų pažiūrėti rezultato. O ir laikas tapti savininke artėjo.

Tik štai mergina nekėlė ragelio. Ji buvo nepasiekiama visais telefonais. Nesusisiekė su manimi nei po mėnesio, nei po dviejų.

Praėjus 6 mėnesiams aš jau pradėjau panikuoti, tačiau paveldėtojos paieškos nedavė jokių rezultatų.

O dar po 2 mėnesių buto durys buvo atrakintos. Į mano pasipiktinimą vyriškis parodė man dokumentus, kad jis nusipirko šį butą iš Veronikos Augaitytės.