Močiutė pasakė: „Dabar tu su tėčiu važiuosi pas notarą ir perrašysi jam butą“…

Kai man buvo 10 metų, mano tėtis antrą kartą vedė. Pamotė greitai pastojo ir pagimdė tėvui sūnų. Aš tapau nemokama aukle, virėja ir namų tvarkytoja viename asmenyje.

Šeimoje kreipdavosi į mane tik „Ei, tu“. Aš vaikščiojau su tais pačiais drabužiais, kurie jau buvo man per maži, o broliui kas antrą dieną pirkdavo naujų žaislų. Kai jis paaugo, mane atėmė asmeninę erdvę: mane perkėlė į svetainę, o broliui atidavė mano kambarį.

Galbūt vienintelis dalykas, už kurį esu dėkinga tėvui, yra tai, kad jis iš karto užkirto kelią pamotės bandymams prieš mane smurtauti. Tačiau moralinių pažeminimų niekas nesustabdė.

Kiekvieną dieną klausydavausi, kad esu bjauri – niekas manęs niekada nenorės, ir kad esu kvaila – negausiu išsilavinimo ir dirbsiu valytoja.

Pamotė kasdien kartodavo, kad šiuose namuose mane toleruoja tik iki pilnametystės, o vos sulaukus pilnametystės mane išmes iš namų.

Visas atostogas praleisdavau pas močiutę. Ji taip pat mane laikė nesėkme jų šeimoje. Ji prakeikė tą dieną, kai jos sūnus vedė mano mamą, ir džiaugėsi, kad mano mama jau nebėra gyva.

Visada stebėdavausi, kodėl manęs tiesiog neatidavė į kokią nors specialią vaikų įstaigą, kaip vaikų namus.

Pusmetį prieš mano aštuonioliktąjį gimtadienį nugirdau tėvo ir pamotės pokalbį ir viską supratau. Pamotė sakė, kad aš niekada nesutiksiu, o tėvas ją ramino, sakydamas, kad įkalbės mane perrašyti jam butą ir kad ji neturi dėl ko jaudintis.

Per mano gimtadienį susirinko visi suinteresuoti asmenys: tėvas su pamote, močiutė ir pamotės tėvai.

Po pirmojo per aštuonerius metus arbatėlio su tortu man buvo liepta ruoštis. Į mano klausimą „kur?“ atsakė močiutė:

– Šiandien tapai visiškai suaugusi. Nuo šios dienos esi atsakinga už savo veiksmus. Be to, šiandien ta diena, kai atsilyginsi šeimai už viską, ką jie dėl tavęs padarė.

Dabar tu su tėčiu važiuosi pas notarą ir padovanosi jam butą. Šį butą paveldėjai iš motinos, bet taip neturėjo nutikti. Ji pažadėjo testamentą parašyti mano sūnui, bet paliko butą tau. Tačiau savo pareigą atliksi dabar, ruoškis.

Jų veidai buvo tokie iškilmingi, kad vos sulaikiau juoką.

– Taip, močiute. Aš atsilyginsiu šeimai už viską, ką jie dėl manęs padarė. Kaip padėką, neišmesiu jų šiandien, bet duosiu savaitę susikrauti daiktus. Laikas eina.

O, kas prasidėjo. Man teko išklausyti priekaištus dėl nedėkingumo, pamotė klykė, kad išaugino „gyvatę“, tėvas smogė man antausį. Pamotės tėvai pradėjo sakyti, kad perspėjo ją dėl svetimų vaikų nedėkingumo. Močiutė pasakė, kad aš neturiu nieko švento, ir išėjo trenkdama durimis.

Jie išsikraustė. Persikėlė gyventi pas močiutę.

O po kelių dienų atėjo tėvas. Jis man padavė lapą popieriaus, sakė, kad jei neatidaviau buto, turėsiu sumokėti šią skolą, ir išėjo.

Aš išskleidžiau lapelį, o ten buvo sąrašas:
– Maistas – 4000
– Drabužiai – 500
– Mokyklinės priemonės – 2000
– Higienos reikmenys – 800
– Namų apyvokos reikmenys – 500
– Butui komunalinės išlaidos – 1000

Iš viso: 8800
Bet kaipgi tai, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus?

Matyt, tėvui tai visiškai nerūpėjo.

Įsidarbinau ir jau pusę metų kas mėnesį atiduodu trečdalį savo atlyginimo tėvui, kad padengčiau šią skolą.

Kad visiškai atsiskaityčiau, man prireiks 7–8 metų. Bet po to būsiu visiškai laisva.