Vilius prisiminė, kad turi motiną, žmoną ir sūnų tik po 20 metų

Vilius tiek metų nebuvo gimtinėje. Jis seniai išvažiavo dirbti į užsienį ir ten pasiliko. Tėviškėje jis paliko motiną, žmoną ir sūnų. Praėjo daug metų, ir štai Vilius grįžo į gimtąjį kaimą.

Jo namai buvo tušti. Iš kaimynų jis sužinojo, kad jo motina jau daugelį metų gyveno mieste, kur ją pasiėmė anūkas Kęstutis. Tačiau prieš metus Veronika buvo mirusi. Anūkas parvežė ją į kaimą ir palaidojo šalia vyro, kaip ji ir norėjo.

Vilius visiems kaimynams pasakojo, kad būtent dėl žmonos ir sūnaus jis išvyko uždarbiauti. Jam buvo labai sunku, bet visus tuos metus jis padėjo šeimai. O dabar, kai nebegali dirbti dėl sveikatos, artimieji jį atstūmė – ir žmona, ir sūnus.

Jis neturėjo kur grįžti, išskyrus gimtąjį kaimą.

Kaimynai Vilių gailėjo. Jis išmoko pinti krepšius ir juos pardavinėjo, padėjo kaimynams ūkyje. Taip ir vertėsi.

Kartą viena kaimynė neištvėrė ir paskambino Vilniaus žmonai, Onai.

— Kaip tu gali taip elgtis su savo vyru? Juk jis jums tiek metų padėjo. O dabar, kai nebegali dirbti, jūs su sūnumi jį palikote. Kaip jis čia gyvens mūsų kaime? Juk jo namuose net nėra dujų! Reikėtų bent krosnį sutaisyti tėvui!

Ona šiek tiek patylėjo, o tada patarė kaimynei nesikišti į kitos šeimos reikalus.

Praėjo mėnuo.

Į kaimo bažnyčią atvažiavo dvi moterys: Vilniaus žmona Ona ir jo sūnaus Kęstučio žmona Agnė. Jos uždegė žvakę, dalyvavo pamaldose, kalbėjosi su kunigu ir nuvyko į kapines. Tada grįžo atgal į miestą.

Kitą dieną per pamaldas kunigas pasakė:

— Vakar buvo Veronikos mirties metinės. Jos gyvenime svarbiausi žmonės buvo sūnaus žmona Ona, anūkas Kęstutis ir jo žmona Agnė. O štai sūnus Vilius ilgiems metams pamiršo savo šeimą ir motiną. Jis visiems jums pasakojo netiesą apie save. Jis paliko sūnų ir visai nepadėjo savo žmonai. Bėgiojo nuo vienos moters prie kitos.

Kunigas priėjo prie Vilniaus ir kalbėjosi su juo. Vilius ėmė teisintis.

— Suprantu, kad gyvenimą nugyvenau netinkamai. Norėjau grįžti namo ir pradėti iš naujo. Labai norėjau, kad mane kaimynai pradėtų gerbti, todėl ir melavau visiems.

— Blogai pasielgei. Tau reikia susirasti darbą, tai bus teisinga!

— O mano sūnus Kęstutis net nepas mane nebuvo atėjęs! — skundėsi Vilius.

— Jis negalėjo ateiti, nes dabar guli ligoninėje. Jam turi atlikti labai sudėtingą operaciją. O tu jau esi tris kartus senelis – turi tris anūkus.
Kunigas išėjo.

Kitą dieną Vilius išvyko į miestą aplankyti sūnaus. Praėjo laikas, ir vieną dieną pas Vilių atvyko jo sūnus.

— Ačiū, kad padėjai, tėti. Tavo namuose šilta! Kaip gyveni?

— Gyvenu gerai. Dirbu. Dujas prisijungiau. Nedidelį remontą pasidariau. Man mano vadovas paskolino pinigų. Per metus viską grąžinsiu. Kaip tavo žmona, kaip vaikai?

— Viskas gerai. Čia Agnė tau naujų nuotraukų ir kalėdinių dovanų atsiuntė.

— Ačiū! Aš jau užsakiau paminklą motinai, — atsakė Vilius ir slaptai nušluostė ašarą.