Trys vaikus turėjęs tėvas niekada negalvojo, kad senatvėje teks gyventi senelių namuose. Tik sulaukę senatvės, sužinome, ar mums pavyko gerai išauklėti savo vaikus

Ponas Aleksandras vis dar negalėjo priprasti prie naujos vietos. Gyvenimas yra nenuspėjamas. Trys vaikus turėjęs tėvas niekada negalvojo, kad senatvėje teks gyventi senelių namuose.

Tačiau jo gyvenimas kadaise buvo geras ir įdomus, kupinas džiaugsmo ir gerovės. Jis turėjo gerai apmokamą darbą, gana didelį butą, automobilį, puikią žmoną ir tris nuostabius ir puikius vaikus. Ponas Aleksandras kartu su savo žmona išauklėjo puikų sūnų ir dvi gražias dukras. Jie buvo visų mylimi ir gerbiami.

Jų gyvenimas buvo kupinas gerovės. Tik dabar, bėgant laikui, ponas Aleksandras pastebėjo tam tikrus trūkumus vaikų auklėjime. Nors jis ir jo žmona stengėsi auginti vaikus kaip gerus žmones. Deja, jo žmona mirė prieš 10 metų.

Atėjo momentas, kai senstantis tėvas tapo visiškai nereikalingas trims savo vaikams. Sūnus Viktoras prieš 10 metų išvyko į Portugaliją. Jis vedė ten ir įsidarbino geroje darbo vietoje. Kartą per metus jis atvyksta aplankyti tėvo ir seserų. Pastaraisiais metais jis atvyksta vis rečiau, jam trūksta laisvo laiko.

Dukros gyvena netoliese, bet nuolat užsiėmusios, kiekviena turi savo šeimą, reikalus ir rūpesčius. Senolis liūdnai žvelgė pro langą – lauke snigo. Gruodžio 23-oji. Žmonės ir jų pažįstami ruošėsi švęsti Kalėdas. Visi grįžo namo, nešdami dovanas artimiesiems. Kažkas skubėjo, parsinešdamas namo gražias eglutes, o ponas Aleksandras užsimerkė ir nusišypsojo.

Staiga jis prisiminė, kaip smagiai šventės vykdavo jų šeimoje, kaip jo žmona stengėsi viską gražiai organizuoti. Visada atvykdavo artimieji. Rytoj bus ir jo paties gimtadienis. Gimtadienis, kurį jis sutiks vienas, niekas nepasveikins, niekas nė neprisimins jo. Niekas jo nereikia. Taip praėjo visa diena.

Kitą rytą senelių artimieji pradėjo rinktis senelių namuose. Kai kuriuos pasiėmė vaikai, kad švęstų, kitiems atnešė daug vaišių. Staiga pasigirdo beldimas į pono Aleksandro duris.

— Prašau, užeikit! – nustebęs vyras tarė. — Su Kalėdomis ir artėjančiais naujais metais! Su gimtadieniu! – pasigirdo toks šiltas ir pažįstamas balsas.

Ponas Aleksandras iš karto nusišypsojo. Jo vyresnysis sūnus, Viktoras, jį iškart apkabino. Ponas Aleksandras nepamena, kiek metų praėjo nuo tada, kai jie paskutinį kartą susitiko. Koks gi gražus vyras!

— Viktoriau, čia tu? Ar aš sapnuoju? – nustebęs paklausė tėvas. Jis buvo taip maloniai nustebintas, kad daugiau nieko negalėjo pasakyti.

— Tėve, čia aš, žinoma! Atvykau vakar, norėjau tau staigmeną padaryti. Kodėl nerašėte, kad tavo seserys tave čia patalpino? Aš kas mėnesį siuntė pinigus, gerus pinigus, kurie buvo skirti tau. Jos nieko man nesakė. Nežinojau, kad esi čia.

Tėve, greitai susirink daiktus. Užsakiau bilietus. Mes turime traukinį šį vakarą, važiuosime kartu. Apsistosime pas mano žmonos tėvus. Sutvarkysime visus reikiamus dokumentus.

— Kur, sūnau? Ar aš tikrai ne per senas? Kas ta Portugalija, kokia užsienio šalis? – ponas Aleksandras buvo nuoširdžiai nustebęs dėl sūnaus pasiūlymo. Nesirūpink, mano žmona yra labai geras žmogus, ji viską supranta, ji jau mūsų laukia. Tikriausiai nori susipažinti su savo anūkėle!

— Viktoriau, negaliu tuo patikėti. Tai tikra staigmena, – vyras negalėjo patikėti. — Niekada neleisiu tau čia likti nė minutės ilgiau. Tu nenusipelnei tokios senatvės, tėti! Susirenki ir važiuoji su manimi.

— Koks nuostabus sūnus yra užaugęs ponui Aleksandrui! Toks malonus žmogus, – kalbėjo tie, kurie matė ir suprato, kas įvyko. Vėliau Viktoras pasiėmė tėvą su savimi į Portugaliją.

Taip, senolis pradėjo, galima sakyti, gyvenimą iš naujo. Aplinkinių ir gerų žmonių apsuptyje. Tai yra tikrai, ką sako išmintingi žmonės: „Tik sulaukę senatvės, sužinome, ar mums pavyko gerai išauklėti savo vaikus.“