Mano 4 metų sūnus nuolat verkdavo, kai močiutė likdavo su juo. Sužinojusi priežastį, buvau priblokšta

Visuomet maniau, kad mūsų šeima su vyru yra stipri. Taip, būta nesutarimų, bet kas gi jų neturi? Ypač kai kalbama apie anytą. Su Ana nesame artimos. Ji niekada manęs nepilnai priėmė ir, atrodė, matė manyje moterį, kuri „atidavė” jos sūnų. Tačiau nepaisant mūsų nesutarimų, patikėjau jai brangiausia, ką turime – mūsų sūnų Luką.

Kai mums su vyru atsirado daugiau darbinių įsipareigojimų, sutarėme, kad du kartus per savaitę anyta pasiims Luką iš darželio. Iš pirmo žvilgsnio, tai atrodė puikus sprendimas: vaikas šalia močiutės, o mes galime ramiai užsiimti darbais.

Tačiau netrukus pastebėjau, kad Lukui pasidarė nejauku. Kaskart ateidus dienai, kai močiutė turėdavo jį pasiimti, jis pradėdavo verkti, kabindamasis už manęs ir maldaudamas neatiduoti jį. Iš pradžių maniau, kad tai kaprizai – juk vaikai ne visada nori palikti darželį ar leisti laiką kitaip, nei jie norėtų.

Bet vėliau pradėjau matyti kitus nerimą keliančius ženklus. Grįžęs namo, jis būdavo tylus, užsidaręs. Kartais atsisakydavo valgyti, kartais tiesiog sėdėdavo kampe, atsiribodamas nuo aplinkinio pasaulio. Vieną dieną jis persigando, kai koridoriuje suskambo telefonas – tai buvo anytos skambutis. Tada supratau: kažkas ne taip.

Nusprendžiau pasikalbėti su sūnumi. Iš pradžių jis nieko nesakė, tiesiog prisiglaudė prie manęs. Bet kai pažadėjau, kad daugiau jo neatiduosiu močiutei, jei jis man viską pasakys, jis pradėjo verkti ir šnabždėti:

— Mama, ji manęs nemyli… Ji sako, kad aš blogas.

Skaudėjo širdį. Vos sulaikiau ašaras.

— Ką ji daro, mažyli?

— Ji pyksta, jei aš nesėdžiu tyliai. Sako, kad jai trukdau. Kartais uždaro mane kambaryje ir sako, kad man reikia apmąstyti savo elgesį…

Jaučiau, kaip mano pirštai pabalo, sugriebę kėdės porankį.

— Tu buvai ten vienas? Ilgai?

— Taip… Kai aš verkdavau, ji dar labiau pyko.

Apėmė šokas. Negalėjau patikėti, kad moteris, kuri turėtų būti rūpestinga močiutė, galėjo taip elgtis su mano sūnumi.

Tą pačią minutę priėmiau sprendimą. Paskambinau vyrui ir viską jam papasakojau. Jis buvo sukrėstas, bet iš pradžių bandė teisinti savo motiną: „Ji negalėjo taip pasielgti…“. Tačiau kai pats pasikalbėjo su Luku ir išgirdo jo žodžius, nebeliko abejonių.

Nuvažiavome pas anytą. Ji sutiko mus su įprastu šaltumu, bet kai tiesiogiai paklausiau, kodėl ji užrakino mano vaiką kambaryje, ji įsisiautėjo.

— Jis nemoka elgtis kaip išauklėtas vaikas! – griežtai atsakė ji. – Aš tiesiog bandžiau jį auklėti.

Drebėjau iš pykčio.

— Uždarydama jį kambaryje? Gasdindama jį? Ar jūs rimtai manote, kad tai auklėjimas?

Ji nieko neatsakė. Vyras į ją žiūrėjo su nusivylimu, kurio niekada nebuvau mačiusi jo akyse.

Nuo tos dienos daugiau nepalikome Luko su ja. Vyras stengėsi palaikyti santykius su motina, bet tai jau buvo nebe tas pats. Aš negalėjau atleisti. Niekas neturi teisės taip elgtis su mano sūnumi.

Dabar, praėjus laikui, Lukas vėl linksmas, jis juokiasi ir nebijodamas išeina iš namų. O aš išmokau svarbią pamoką – jei vaikas verkia be akivaizdžios priežasties, vadinasi, priežastis visgi yra. Ir mūsų pareiga – tą priežastį surasti ir jį apsaugoti.