Dvasininkas atvėrė bažnyčios duris gyvūnams, likusiems be šeimininkų po potvynio

Šv. Martyno bažnyčios varpas pirmą kartą per 200 metų skambėjo ne tam, kad kviestų tikinčiuosius, bet kad paskelbtų apie prieglaudą visiems, kam jos reikia. Tai įvyko trečią dieną po to, kai Vilfos (Volf) upė išsiliejo iš savo krantų, užtvindė mažą miestelį ir privertė šimtus žmonių palikti savo namus.

Tėvas Tomas stovėjo ant senos akmeninės bažnyčios laiptų ir stebėjo, kaip vandens lygis lėtai, bet nenugalimai kyla miesto gatvėmis. Vietinė gyvūnų prieglauda atsidūrė užliejimo zonoje, ir visi suprato – evakuoti visų jos gyventojų laiku nepavyks.

«Viešpats sukūrė šiuos namus visoms savo būtybėms,» – tyliai tarė kunigas, ištraukdavęs iš kišenės sunkius raktus. Sprendimas jam atėjo staiga, tačiau neabejotinai. Jei šios senovinės sienos šimtmečiais saugojo žmones nuo nelaimių, jos galės priglausti ir tuos, kuriuos žmonės prijaukino.

Iki vakaro Šv. Martyno bažnyčia virto kažkuo neįtikėtinu. Pagrindinėje navose įsikūrė laikina prieglauda, kur savanoriai ir parapijiečiai sustatė narvus ir dėžes su šunimis, katėmis ir paukščiais. Šoninėse koplyčiose keli vietos ūkininkai apgyvendino ožiukus ir ėriukus. Kažkur kampe girdėjosi kriuksėjimas – kažkas atsivedė dvi vietnamines pilvotas kiaules.

Marta, vyresnioji parapijietė, dvidešimt metų prižiūrėjusi bažnyčios švarą, iš pradžių buvo siaube. «Tėve Tomai, ką pasakys vyskupas? Gyvūnai Dievo namuose!» – sušuko ji, kai jaunas labradoras paliko purvinus pėdsakus ant senovinių plytelių.

Kunigas šyptelėjo ir parodė į vitražą su Nojaus laivo atvaizdu. «Marta, mes tiesiog sekame pavyzdžiu.»
Šeštąją dieną vanduo ėmė atsitraukti, tačiau grįžti nebebuvo kur – miesto prieglauda buvo visiškai sunaikinta. Dauguma gyvūnų prarado savo šeimininkus, kitus išgelbėjo iš užlietų namų evakuacijos metu.

Luiza, veterinarė iš kaimyninio miestelio, ateidavo kasdien. Ji tikrino gyvūnus, gydė ir sudarinėjo sąrašus. Jos akyse buvo matyti nerimas – kur dabar juos visus apgyvendinti?

Netikėtu sprendimu tapo sekmadienio pamokslas, kurį laikė tėvas Tomas. Vietoje to, kad kalbėtų apie potvynį kaip apie biblinį bausmę, jis kalbėjo apie atsakomybę ir gailestingumą.

«Šios būtybės čia atsidūrė neatsitiktinai. Kiekvienam iš jų reikia namų lygiai taip pat, kaip ir mums. Galbūt būtent jums lemta tapti jų nauja šeima.»

Senas žilstelėjęs Henris, netekęs namų, kur gyveno 60 metų, po pamaldų priėjo prie narvo su trikoju katinu. «Mes abu pradėsime iš naujo, tiesa, bičiuli?» – pašnibždėjo jis, atidarydamas dureles.

Per ateinančias dvi savaites įvyko tai, ką vietinė spauda pavadino «Šv. Martyno stebuklu» – kiekvienas gyvūnas rado naujus namus. Vieni priglaudė visą kačiukų vadą, kiti pasiėmė seną šunį, kurio jau niekas nesitikėjo įsileisti.
Pats tėvas Tomas pasiliko liesą laukinį šunelį, vardu Mozė, kurį surado plaukiantį ant tvoros nuolaužos.

Po mėnesio, kai bažnyčia buvo išvalyta, restauruota ir vėl atidaryta pamaldoms, parapijiečiai pastebėjo nuostabią detalę – į pamaldas pradėjo rinktis kur kas daugiau žmonių. Dauguma atsivesdavo savo naujuosius augintinius, ir tėvas Tomas tam neprieštaravo.
«Bendruomenė – tai ne tik žmonės,» – kartą pasakė jis, žvelgdamas į Mozę, snaudžiantį prie altoriaus. «Tai visi, kuriuos mes įsileidžiame į savo širdį. Ir jei tam reikėjo potvynio – vadinasi, taip ir turėjo būti.»