Savo butą senelis paliko anūkėlei iš pirmosios sūnaus santuokos, tačiau netrukus iškilo netikėta paslaptis…

Sauliaus tėvas, universiteto profesorius, gulėjo mirties patale. Paskutinėmis dienomis jis beveik nesikėlė, kalbėjo tyliai ir retai. Vieną vakarą paskambino sūnui ir paprašė skubiai atvažiuoti. Jo balse buvo kažkas tokio, kas neleido atsisakyti.

Saulius viską metė ir atskubėjo. Palatoje tvyrojo sunki tyla.

„Sūnau, nenoriu, kad po to dėl manęs pyktumėtės“, – pasakė tėvas, žiūrėdamas kažkur pro šalį.

Saulius pabandė nusišypsoti:
„Kas mes? Mes su mama visada buvome vienoje pusėje.“

Tėvas atsiduso ir, trumpam nutilęs, pridūrė:
„Aš perrašiau butą Marijai. Mes su tavo mama viską aptarėme. Ji neprieštarauja. Prašau, nesiginčyk.“

Šie žodžiai nuskambėjo keistai. Marijai… jo dukrai. Bet kodėl dabar? Saulių apėmė nerimas, tačiau jis nesiginčijo.

Grįždamas namo jis prisiminė, kaip viskas prasidėjo. Pirmame kurse jis įsimylėjo Sandrą – tyliai, be vilties. Ji atrodė nepasiekiama. Ir staiga pati prie jo priėjo.

„Vesk mane“, – pasakė paprastai.

Jis neuždavė nė vieno klausimo. Po dviejų mėnesių jie susituokė. Be svečių, be artimųjų, tarsi skubėdami.

Kai gimė Marija, Saulius buvo tikras, kad pagaliau prasidėjo tikras gyvenimas. Tačiau vos po kelių dienų nuo grįžimo iš ligoninės Sandra padavė skyrybų prašymą. Be paaiškinimų. Ji tiesiog uždarė duris ir dingo.

Po pokalbio ligoninėje tėvui netikėtai pagerėjo, ir visi patikėjo, kad jis pasveiks. Tačiau po kelių dienų naktį jo neteko.

Per laidotuves Sandra stovėjo nuošalyje su jau suaugusia Marija. Jos atrodė svetimos. Po ceremonijos jos greitai išėjo. Saulius pasivijo jas prie išėjimo.

„Kodėl taip skubate?“ – paklausė jis.

„Man į darbą. Marijai pas repetitorių“, – ramiai atsakė Sandra.

Mergina jau bėgo link autobuso. Saulius žiūrėjo jai įkandin, negalėdamas patikėti, kad tai jo dukra, kurios jis beveik nepažįsta.

„Panaši į mane“, – tyliai pasakė jis.

Sandra šyptelėjo:
„Yra šiek tiek.“

Tyla užsitęsė. Saulius netikėtai prisipažino:
„Aš seniai vedęs… bet vaikų neturime. Žmona sveika, gydytojai nieko neranda.“

Sandra pažvelgė jam tiesiai į akis:
„Tau pačiam reikėtų pasitikrinti.“

Jis nustebo:
„Kam? Juk turiu Mariją.“

Atsakymas nuskambėjo ramiai, beveik be emocijų:
„Marija ne tavo dukra. Ji tavo sesuo.“

Atrodė, kad pasaulis sustojo.

Sandra pridūrė, nenuleisdama akių:
„Aš su tavo tėvu buvau dar nuo pirmo kurso. Jis – tikrasis jos tėvas.“

Ji lengvai palietė jo petį ir nuėjo, palikdama jį vieną tarp žmonių.

Ir tik tada Saulius suprato, kad visą gyvenimą gyveno iliuzijoje, nežinodamas tiesos apie artimiausius žmones.

Ar jūs sugebėtumėte susitaikyti su tokia tiesa?