Naktį, stipriai lyjant lietui, jis pamatė siluetą prie vartų – tai buvo jo šuo, dingęs prieš du metus

Lietus plakė stogą, bėgdamas srovėmis lango stiklais. Vėjas siūbavo senus medžius, ir naktis atrodė ypatingai tamsi. Tomas sėdėjo prie virtuvės stalo su arbatos puodeliu, kai staiga per lietaus šniokštimą išgirdo keistą garsą. Iš pradžių jis nepatikėjo savo ausimis – kažkas braižėsi prie vartų. Širdis pradėjo plakti stipriau. Gal tik pasivaideno? Bet garsas pasikartojo. Jis atsistojo, priėjo prie lango ir sustingo. Gatvės lempos šviesoje pasimatė siluetas – liesas, permirkęs šuo, drebantis iš šalčio. Tomas negalėjo klysti. Tai buvo Bruno.

Prieš dvejus metus Bruno dingo. Tomas išnaršė visą apylinkę, priklijavo skelbimus, klausė kaimynų, tačiau jokiu būdu jo nebuvo įmanoma rasti. Laikas bėgo, ir viltis po truputį blėso. Vienu metu teko susitaikyti su mintimi, kad jo ištikimo draugo nebėra. Ir štai dabar šuo stovėjo prie vartų, tame pačiame senajame antkaklyje, bet pasenęs, išblyškęs, su akimis, pilnomis nuovargio.

Tomas puolė prie durų. Atidaręs jas, Bruno nė nepajudėjo – jis stovėjo nejudėdamas, tarsi negalėdamas patikėti, kad pagaliau grįžo namo. Tik tada, kai Tomas priklaupė ir tyliai jį pašaukė, šuo suvirpėjo. Jis žengė vieną žingsnį, paskui kitą… ir staiga nuskubėjo link šeimininko. Tomas pajuto, kaip šlapia šuns kailio vilna prisiglaudė prie jo, kaip drebulys užvaldo Bruno kūną. Jis apkabino šunį, nesulaikydamas ašarų. „Tu grįžai… tu radai kelią namo…“ – tesugebėjo sumurmėti.

Bruno buvo visiškai išsekęs. Tomas susupo jį į šiltą rankšluostį, pasodino prie židinio ir padėjo priešais dubenėlį su maistu. Šuo valgė lėtai, pavargęs, tačiau jo akyse švietė kažkas labai pažįstamo – ramybė, to grįžimo jausmas, kai supranti, jog esi namuose.

Kitą rytą Bruno nė akimirkai nesitraukė nuo Tomo. Jis sekė paskui jį po namus, tarsi bijodamas, kad šeimininkas vėl dings. Tomas švelniai glostė jo nugara, jausdamas po pirštais kaulus – šuo buvo nepaprastai liesas, tačiau dabar jis buvo saugus. Vėjas jau nurimo, saulė skverbėsi pro debesis, tačiau Tomo širdyje vis dar siautė minčių audra. Kur Bruno buvo visus šiuos dvejus metus? Ar kas nors juo rūpinosi, ar jis išgyveno vienas? Kodėl pasirinko grįžti būtent šią naktį?

Tomas nusprendė patikrinti senąjį antkaklį, ir jo širdis susitraukė, kai pastebėjo kažką naujo – prie antkaklio buvo pritvirtinta maža metalinė plokštelė, kurios anksčiau nebuvo. Ant jos buvo išgraviruotas vienintelis žodis: „Saugo“. Tai galėjo reikšti tik viena – kažkas rado jo šunį, kažkas jį išgelbėjo ir, galbūt, netgi mylėjo. Tačiau galų gale Bruno grįžo ten, kur buvo jo tikrieji namai.

Tą pačią dieną Tomas nuvedė šunį pas veterinarą. Daktaras pasakė, kad Bruno labai nusilpęs, tačiau iš esmės sveikas. „Jis nuėjo labai toli nuo namų, – pastebėjo gydytojas, apžiūrėdamas senus randus nuo įpjovimų ir įbrėžimų. – Veikiausiai jis nuėjo dešimtis kilometrų, kol jus rado.“

Vakare, kai Tomas sėdėjo šalia židinio, o Bruno susirangė prie jo kojų, jį užvaldė ne vien džiaugsmas. Jis suprato, kad kartais meilė ir ištikimybė yra stipresni nei atstumai, laikas ar net netektys. Bruno išgyveno ilgą kelionę, bet galiausiai rado kelią atgal.

Tą naktį Tomas ilgai negalėjo užmigti. Jis galvojo apie žmogų, kuris rūpinosi jo šunimi, apie tai, kodėl jis jį paleido ir kodėl plokštelėje buvo išgraviruotas būtent šis žodis. Galbūt tas žmogus suprato, kad Bruno visada priklausė kitai vietai. O gal tiesiog norėjo Tomui priminti, kad pasaulyje nėra nieko vertingesnio už tuos, kurie tavęs tikrai laukia.