Mama paliko visas savo santaupas broliui, o man neatiteko nieko, išskyrus vieną seną voką

Aš laikiau rankose lapą, drebančią nuo šalčio pirštais, bet viduje nebuvo visai šalta. Viduje viskas degė. Nuoskauda, sutrikimu ir kažkuo, ko pati negalėjau įvardyti.

Mes ką tik išėjome iš notaro kontoros, kur buvo perskaitytas mamos testamentas. Viską — absoliučiai viską — ji paliko mano broliui, Danieliui. O man — tik voką. Seną, nusidėvėjusį, be markių ir spaudų. Su užrašu jos ranka: «Lauros. Atidaryk, kai liksi viena».

Mačiau, kaip Danielius greitai nueina link automobilio, jau susitardamas su nekilnojamojo turto agentu dėl buto pardavimo.

Aš stovėjau tame pačiame bute, kur mes su mama vakarais gerdavome arbatą, kalbėdavomės apie knygas ir gyvenimą. Kur aš rūpindavausi ja paskutinius du metus, kur klausydavau jos nusiskundimų, vesdavau ją pas gydytoją, glostydavau jai plaukus, kai ji negalėdavo užmigti.

Ir dabar visa tai atiteko jam. Žmogui, kuris atvažiuodavo kartą per pusmetį ir visada skubėdavo išvykti.

Aš nenorėjau atverti voko. Net žiūrėti į jį buvo skaudu. Aš pasiėmiau savo daiktus, seną mamos megztinį, užrašų knygelę su jos užrašu ir išėjau.

Pirmosios dienos po laidotuvių buvo kaip rūke. Aš neatsiliepdavau į skambučius, nerašydavau į socialinius tinklus. Man atrodė, kad mane išbraukė. Kaip jei manęs nebūtų buvę jos gyvenime. Kaip jei visa, ką mes dalijome, būtų tik iliuzija.

Po savaitės aš pabudau anksti ryte ir staiga supratau: aš tikrai viena. Nieko nebeliko. Nei buto, nei palaikymo, nei mamos balso. Tik aš ir šis vokas, gulintis ant virtuvinio stalo. Aš lėtai jį atidariau. Viduje — laiškas.

*«Mano mergaitė.
Jeigu laikai šį laišką — reiškia, tau skauda. Ir noriu, kad žinotum — aš viską supratau. Aš viską mačiau. Kiekvieną tavo žingsnį, kiekvieną bemiegį naktį prie mano lovos. Tu buvai šalia, kai man labiausiai reikėjo meilės.

Kodėl aš viską palikau Danieliui? Todėl, kad jis nemoka būti stiprus. Jis susipainiojo gyvenime, ir tikiuosi, kad bent materialus padės jam susitvarkyti. O tu, Laura, esi stipresnė, nei pati manai. Aš didžiuojuosi tavimi.

Aš negalėjau visko sąžiningai padalyti popieriuje. Bet palikau tau tai, ko neįmanoma išmatuoti pinigais. Dėžutėje su mėtų arbata, apatinėje virtuvės spintelėje — mano laiškai, prisiminimai, nuotraukos, kurių niekada niekam nerodžiau. Ten — aš. Ne kaip mama, o kaip moteris. Perskaityk juos, kai pajusi, kad prarandi pagrindą po kojomis.

Tikiu, kad rasi savyje jėgų gyventi, atleisti, mylėti. Ir jei kada nors galėsi — atleisk man už šį sprendimą. Aš jį priėmiau su skaudama širdimi.

Tu buvai mano šviesa. Mano viltis. Mano dabartis.
Mama»*

Aš verkiau. Ilgai. Kartėlio pilnomis ašaromis. Kaip vaikas, kuris staiga suprato, kad jį myli — tikrai, net jei ne taip, kaip jis tikėjosi. Tą patį vakarą atidariau spintelę ir radau tą dėžutę. Ji kvepėjo levandomis ir laiku. Viduje — nuotraukos, atvirukai, dienoraščio puslapiai. Ir mama — kurią aš nepažinojau: jauna, įsimylėjusi, abejojanti. Ji kalbėjo su manimi per eilutes. Ir aš klausiau.

Praėjus keliems mėnesiams. Aš vis dar gyvenu mažame nuomojamame bute. Neturiu savo kampelio, neturiu paveldėjimo, neturiu žiedo, kurį mama nešiojo visą gyvenimą. Bet turiu jos balsą laiškuose, jos mintis, jos tiesą.

Ir žinote, dabar tikrai žinau: mama manęs nepaliko. Ji paliko man svarbiausią — save.