Aš pati sugrioviau savo gyvenimą, kai tapau mama būdama vos šešiolikos. Mano siaubui, pagimdžiau dvynius

Mano vardas – Austėja. Labai gailiuosi, kad kadaise nepaklausiau savo mamos ir taip sugadinau sau gyvenimą. Dabar jau nieko pakeisti negaliu. Žinau, kad niekada nieko didelio nepasieksiu. Tik dabar puikiai suprantu, bet kur buvo mano galva anksčiau? Tuomet man atrodė, kad esu pasiruošusi tapti mama ir kad labai noriu vaikų.

Su mama visada turėjome nuostabius santykius. Mes daug kalbėdavomės, aš jai pasakodavau viską, ji žinojo visas mano paslaptis. Kai man buvo trylika, mama atvirai paaiškino apie seksą ir apsisaugojimą. Ji įspėjo, kad ankstyvas nėštumas sugadins man gyvenimą.

Mama visada duodavo man kišenpinigių, padėdavo ruoštis pamokoms, patardavo, kaip bendrauti su berniukais. Visos draugės man pavydėjo tokios mamos.

O su tėčiu santykiai buvo visai kitokie. Jis labai norėjo sūnaus, bet gimiau aš. Todėl jis ragino mane užsiimti sportu. Pasirinkau meninę gimnastiką. Treneris buvo geras, daug dirbau ir dažnai laimėdavau varžybas. Tik tada, kai grįždavau su medaliu ar taure, tėtis būdavo patenkintas. Net pagirdavo ir apkabindavo – o tai buvo labai reta.

Tėtis mamai niekada nedovanodavo dovanų, niekur jos nesivesdavo. Net beveik nekalbėdavo su ja. Aš nenorėjau tokių santykių su savo būsimu vyru. Mama tiesiog susitaikė: dirbo ir rūpinosi manimi.

Paaugusi pradėjau draugauti su berniukais. Laikėmės už rankų, apsikabindavome, bučiuodavomės – man tai buvo kaip žaidimas.

O tada sutikau Mantas. Jis buvo mano svajonių vaikinas: tvirtas, labai gražus, tamsių plaukų ir mėlynų akių.

Po treniruotės ėjau namo, jis sustojo ir pasiūlė pavežti. Patikau jam, pradėjome susitikinėti. Man jau buvo penkiolika.

Mantas mane lepino – veždavosi į restoranus, dovanodavo gėlių, dovanų. Ateidavo prie mokyklos pasiimti po pamokų. Draugės pavydėjo.

Jam buvo 26-eri, jis jau dirbo. Per jo gimtadienį likau nakvoti pas jį. Mes pirmą kartą mylėjomės. Iš pradžių saugojomės, bet Mantui tai nepatiko, todėl nuvedė mane pas ginekologę, kuri išrašė kontraceptines tabletes.

Mama įspėjo: idealūs santykiai neegzistuoja, visada ateina sunkumai. Ir jie atėjo. Dėl tablečių pradėjau priaugti svorio, nors treniravausi kaip anksčiau. Man tie keli kilogramai netrukdė, bet Mantui labai nepatiko. Jis pradėjo pykti, rėkti, mes vis dažniau ginčijomės.

Kad jo neprarasčiau, ėmiausi griežtos dietos. Netrukus svoris krito, bet dėl to labai nusilpau ir pralaimėjau varžybas. Tėtis siaubingai supyko, surengė skandalą. Įsižeidusi pasakiau:
— Tėti, tu mane myli tik tada, kai laimiu? Jei taip, man tokios meilės nereikia.
Jis apsisuko ir išėjo.

Po kelių dienų mokykloje pasidarė bloga – pykino, svaigo galva, viskas aplink smirdėjo. Nusiuntė pas gydytoją. Diagnozė pribloškė: buvau nėščia.

Pasakiau Mantui. Jis pareiškė, kad vaiko nenori ir net abejoja, ar jis tėvas. Man tai buvo smūgis – aš jį labai mylėjau.

Mama, sužinojusi, uždraudė darytis abortą. Po savaitės Mantas atvažiavo ir liepė mane pamiršti.

Nėštumas buvo sunkus, beveik visą laiką gulėjau ligoninėje. Gimdymas truko beveik parą, skausmas buvo siaubingas. Pagimdžiau dvynius – berniukus. Pirmas dienas net nenorėjau jų imti ant rankų, bet paskui pamilau visa širdimi.

Grįžusi iš ligoninės sužinojau, kad tėtis mus paliko. Pasakė, kad jam nereikia tokios dukros ir jis negyvens „beprotnamyje“.

Likome trise: aš, mama ir mano berniukai. Mama dirbo dviejuose darbuose, kad mus išlaikytų. Aš prižiūrėjau vaikus ir bandžiau baigti mokyklą.

Dažnai verkdavau, slėgė depresija. Žinojau, kad sugrioviau savo gyvenimą. Mama ramindavo: „Viskas susitvarkys.“

Bet aš žinau – nieko nebus kaip anksčiau. Visą gyvenimą gailėsiuosi, kad tapau mama taip anksti. Aš pati atėmiau iš savęs normalų ateitį. Ir supratau tai per vėlai.