Atėjau pasijuokti per savo buvusios vestuves. Pamačiau jaunikį — ir supratau, kad pralaimėjau viską

Mes su Antonina buvome kartu visus ketverius studijų metus. Susipažinome universitete, laikėmės už rankų ir manėme, kad mūsų laukia bendras kelias. Ji mokėjo klausytis taip, kaip niekas kitas.

Po studijų viskas pasikeitė. Aš beveik iškart gavau darbą Vilniaus centre, tarptautinės kompanijos pardavimų skyriuje — kostiumai, grafikai, kalbos apie premijas ir augančias karjeras. Antonina ilgai vaikščiojo į pokalbius ir tik vasaros pabaigoje įsidarbino nedidelėje privačioje klinikoje šalia mūsų universiteto, administratore.

Tada man pasirodė, kad aš „paaugau“. Kad galiu rinktis ne tik darbą, bet ir likimą. Nusprendžiau, jog man nereikia tyliai šypsančios Antoninos, o labiau tinka generalinio direktoriaus dukra — ryški, triukšminga, iš turtingos šeimos, kurioje mašinas keičia pagal užgaidas, o kilimas aukštyn atrodo savaime suprantamas.

Antoninai pasakiau šaltai, beveik biurokratiškai:
— Taip bus geriau mums abiem.
Ji stovėjo, šluostė ašaras šviesaus paltuko rankove ir šnabždėjo:
— Prašau, neišeik taip…
Aš išėjau.

Metai bėgo greitai. Penktaisiais darbo metais jau buvau pardavimų skyriaus pavaduotojas. Atrodytų — sėkmė. Bet namuose buvo tuštuma. Vedžiau direktoriaus dukrą — viešumoje ji šypsojosi, o namuose kaltino:
— Tavo alga juokinga mūsų įmonės mastu.
Aš skaičiavau kiekvieną žodį, kiekvieną žingsnį, kad nepataikyčiau į jos ar jos tėvo nuotaiką.

Vieną vakarą man paskambino buvęs grupiokas. Jo balsas buvo linksmas, pašaipus:
— Atsimeni Antoniną? Ištekėja. Už ko? Už paprasto darbininko, be pinigų. Štai kaip moka rinktis!

Aš nusijuokiau, pajutau keistą palengvėjimą. Įsivaizdavau ją paprastame rūbelyje, pigioje fatoje, su pavargusiu žvilgsniu. Nusprendžiau nueiti. Ne pasveikinti — parodyti, kad ji suklydo, o aš „laimėjau“.

Šeštadienį apsivilkau geriausią kostiumą, išblizginau batus, pasiėmiau tarnybinį automobilį. Įvažiavau į pokylių salės kiemą miesto pakraštyje, žmonės atsisuko. Ėjau tiesia nugara, kaip į pristatymą darbe, jaučiausi svarbiausias svetimame šventėje.

Ir tada pamačiau jį. Jaunikis stovėjo šone. Nieko ypatingo — paprastas šviesus kostiumas, tvarkingi marškiniai. Bet veidas… labai pažįstamas. Visiškai netikėtai mane tarsi elektra pervėrė prisiminimas.

Priėjau arčiau. Širdis pradėjo daužytis. Supratau: tai buvo Emilis — mano buvęs kambariokas bendrabutyje. Tas, kuris paskutinį semestrą pateko į avariją ir neteko kojos. Ramus, nepastebimas, visada pasiruošęs padėti — nunešti knygas, paaiškinti konspektą, pavaduoti.

Po studijų jis įsidarbino brigadininku statybose. Gyveno kukliai, bet visada sutikęs šypsojosi. Dabar jis stovėjo prie gėlių arkos, rėmėsi į protezą, ir jo šypsena buvo tokia, kokios aš nebuvau matęs daugybę metų — paprasta, atvira, be jokio vaidmens. Šalia — Antonina. Ji laikė jį už rankos — ramiai, užtikrintai. Jos veidas spindėjo.

Išgirdau už nugaros du vyresnius vyrus kalbantis:
— Emilis geras vyrukas. Koją prarado, bet nepalūžo. Dirba nuo ryto iki vakaro, tėvams pinigų siunčia, butui taupo. Patikimas, sąžiningas. Visi jį gerbia.
— Iš karto matosi — iš tų, ant kurių gali pasikliauti.

Man pasidarė šalta, nors salėje buvo tvanku. Atsiminiau, kaip Antonina mūsų studijų laikais drovėjosi prisiglausti prie manęs autobuse — bijojo, kad jos paprastas paltukas mane „sugėdins“. O dabar ji ėjo tiesiai, drąsiai, šalia žmogaus ant vienos kojos — ir jos akyse buvo tokia didelė pagarba, kokios šalia manęs niekada nebuvo.

Ceremonija prasidėjo. Smuikininkas tyliai grojo kampelyje. Antonina ir Emilis stovėjo prie registratoriaus stalo.

— Antonina, ar sutinkate…
— Sutinku, — pasakė ji, ir jos balsas buvo toks ramus ir laimingas, kad man trūko oro.
— Emili?
— Sutinku, — jis ištarė paprastai ir stipriai suspaudė jos pirštus.

Jaučiau, kaip viduje lūžta ledas. Lyg būčiau visus metus statęs ledo namą iš pareigų, atlyginimų ir svetimo pritarimo — ir staiga saulės spindulys palietė sieną, ir viskas tirpo.

Po ceremonijos jie šoko. Antonina juokėsi. Emilis kiek negrabiai, bet tvirtai vedė ją, nebijodamas savo protezo. Jie žiūrėjo vienas į kitą taip, lyg aplink nebūtų nieko.

Prie manęs priėjo tas pats grupiokas:
— Na, matai? Darbininkas… O tu kaip?
Aš automatiškai atsakiau:
— Viskas puiku.
— Aha, — sumurmėjo jis, žvilgtelėjęs ten, kur juokėsi Antonina. — Laimė — keistas dalykas, ar ne?

Aš išėjau beveik nepastebėtas. Kieme — automobilių ūžesys, vėjas. Automobilyje išjungiau muziką ir važiavau tylėdamas. Namuose numečiau raktus ant spintelės, atsisėdau ant grindų svetainėje ir pravirkau.

Tai nebuvo pavydo ašaros. Tai buvo supratimas, koks tuščias pasirodė mano „pasirinkimas“. Grįžau mintimis prie bendrabučio durų, kur Antonina prašė neišeiti „taip“. Ir prie savo šalto: „Taip bus geriau“. Suvokiau, kad pralaimėjau ne piniguose. Pralaimėjau kažką daug brangesnio.

Prisimenu, kaip žmona — dabartinė — kartojo: „Tu privalai atitikti mūsų lygį“, kaip uošvis pakeldavo antakį vakarienės metu: „Tavo skyrius nesugeba dirbti“. Visa mano gyvenimas virto vaikščiojimu lynu virš tuštumos — kad tik neįkristi į svetimus lūkesčius.

O Antonina pasirinko paprastai ir rimtai: žmogų, su kuriuo gali eiti per ugnį. Supratau, kad praradau brangiausią dalyką, kurį turėjau kadaise — jos pasitikėjimą ir tą paprastą ramybę, su kuria ji laikė mano ranką vėlyvais studentų vakarais.

Naktis buvo ilga. Verkiau, užmigau ir vėl pabudau, vėl verkiau, kol liko tik tyla ir blaivus tuštumos jausmas.

Ryte atsikėliau, pasidariau kavos ir pirmą kartą po ilgo laiko pažvelgiau į veidrodį. Ir supratau paprastą dalyką: žmogaus vertė nėra mašinoje ar laikrodyje. Ji — tame, kaip jis laiko už rankos tą, kurį myli. Pinigus galima uždirbti iš naujo. O prarastos artumos — ne visada.