Šiandien mane aplankė mano vaikai, iš pradžių apsidžiaugiau jų netikėtu vizitu, kol nesupratau, kodėl jie atėjo…

Šiandien dieną pas mane netikėtai užsuko vaikai. Iš pradžių netgi apsidžiaugiau – retai jie užsuka be skambučio. Pirmas atėjo sūnus, po jo – dukra. Veiduose šypsenos, bet tokios… lygios, įtemptos. Ne tos šypsenos, kai žmogus yra laimingas, o tokios, tarsi būtų repetuotos. Iškart pajutau – kažkas ne taip.

Atsisėdom prie stalo. Įpyliau jiems arbatos, ištraukiau sausainių. Sūnus kažką pasakojo apie darbą, dukra – apie anūkus, bet jų akys visą laiką kažkur bėgiojo.

Klausiau ir galvojau: „Kodėl jie atėjo?“ Staiga sūnus paėmė puodelį, pasuko ir pasakė:
— Tėti, turime jums pasikalbėti.

Pajutau, kaip kambaryje pasidarė tylu. Tik laikrodis ant sienos tiksėjo.

— Mes pagalvojome, — tęsė dukra, — tau vienam čia sunku. Vis dėlto butas didelis, o tu vienas.

— Na ir kas? — paklausiau, stengdamasis išlaikyti balsą ramų ir užtikrintą. — Aš pripratau. Čia viskas mano.

Sūnus susižvelgė su seserimi ir pridėjo:
— Tėti, tu juk turi seserį. Ji viena gyvena, po dėdės mirties jai taip pat sunku. Jei tu persikraustytum pas ją… Jums abiem būtų lengviau.

Tylėjau. Lygtai į krūtinę būtų suduota.

— O butas? — paklausiau.

Jie vėl susižvelgė. Dukra nusuko akis į šalį. Sūnus pasakė tiesiai:
— Butą būtų galima parduoti. Pinigus pasidalinti, padėti mums, anūkams. Tu juk supranti, dabar laikas nelengvas…

Žiūrėjau į juos ir nepažinau savo vaikų. Šios sienos matė viską: kaip mes su jų motina atsikraustėme čia jauni, kaip statėme pirmąją lovelę, kaip vaikai žengė pirmus žingsnius šiame parke. Čia praleidome visą gyvenimą. O dabar jie siūlo parduoti visa tai, lyg seną nereikalingą spintą.

— Reiškia taip, — pasakiau tyliai. — Niekur nevažiuosiu.

— Tėti… — pradėjo dukra. — Mes gi apie tave galvojame. Ten pas tetą tau nebus vieniša.

Pakėliau akis.
— Jūs apie mane galvojate? Ar apie butą?

Jie nutilo. Sūnus nusisuko į langą, dukra nuleido žvilgsnį į puodelį.

Krūtinėje man viskas degė. Akys išvydo žmoną. Ji sėdi ant šios sofos, mezga, juokiasi, gamina virtuvėje mano mėgstamą pyragą, kviečia mane vakarieniauti. Jos jau penkerius metus nebėra. Ir viskas, kas liko iš mūsų kartu, – tai šio buto sienos, fotografijos lentynose, senų knygų kvapas. Kaip galiu tai atiduoti? Kaip galiu išeiti, lyg ištrindamas ją iš savo gyvenimo?

— Niekur nevažiuosiu, — pakartojau tvirčiau. — Ir buto niekas neparduos, kol gyvas būsiu.

Vaikai susižvelgė. Jų akyse nebuvo supratimo. Tik dirginimas ir nuoskauda. Lyg būčiau aš kaltas, kad nesutikau su jų „patogiu“ sprendimu.

Jie atsistojo beveik tylūs. Atsisveikino sausai. Durys užsivėrė, ir tyla sugrįžo. Likau sėdėti prie stalo, žiūrėdamas į puodelius, iš kurių jie net nespėjo gerai atsigerti.

Praėjau per kambarius. Paliečiau sieną koridoriuje – ant jos vis dar vos matomos sūnaus dviračio įbrėžimai, kai jis mokėsi važiuoti. Virtuvėje lentynoje – lėkštės, kurias taip mylėjo žmona. Miegamajame – jos veidrodis. Visa tai – mūsų gyvenimo dalis. Mano ir jos. Ir aš neleidžiu paversti to į pinigus.

Taip, esu senis. Taip, man kartais būna vieniša. Bet vis dar prisimenu, ką reiškia būti žmogumi. O mano vaikai, atrodo, pamiršo. Jiems reikia ne manęs, jiems reikia tik buto.

Atsisėdau į fotelį prie lango. Už stiklo šlamėjo medžiai, o atmintyje skambėjo jos balsas: „Saugok mūsų namus“. Stipriai suspaudžiau kumščius ir supratau – aš ištesėsiu šį pažadą. Net jei dėl to teks likti visiškai vienam.

Ir štai mąstau: o jūs galėtumėte atiduoti savo namus, kuriuose pragyvenote pusę gyvenimo su mylimu žmogumi, dėl vaikų naudos? Ar irgi laikytumėtės iki galo?