Jis vaikystėje svajojo apie šunį, tačiau kai pagaliau jį įsigijo, likimas privertė jį priimti sprendimą, dėl kurio gailėjosi visą gyvenimą…

Tomas ir Eva Kovalskiai gavo mažą, bet atskirą butą kooperatiniame name pramoninio miesto pakraštyje Norvegijoje. Šiaurėje žmonės dažnai kraustydavosi: vieni atvykdavo užsidirbti, kiti grįždavo į šiltesnes vietas, o tik nedaug kas pasilikdavo amžiams atšiauriame klimate, kur žiema trukdavo didžiąją metų dalį.

Kartą, per laisvadienį, Eva draugė paprašė rasti namus gatvėje rastam kačiukui. Ji negalėjo jo pas save palikti – jos suaugusios katės nepakęstų naujo gyventojo. Eva, visada svajojusi apie gyvūną, su džiaugsmu priėmė pūkuotą mažylį ir pavadino ją Frida.

Frida pasirodė esanti neįtikėtinai sumani: vos per porą dienų ji įsisavino namus ir, dėka šeimininkės kantrybės, netgi pradėjo naudotis tualetu. Katytė buvo meili, žaisminga ir labai greitai tapo šeimos numylėtine.

Po metų Tomui pasisekė: kolega padovanojo jam vokiečių aviganio šuniuką. Apie tokį šunį jis svajojo nuo vaikystės. Šuniuką pavadino Arno.

Frida naują gyventoją sutiko be agresijos – atsargiai apsuko aplink ratą ir, kaip atrodė, pritarė. Arno augo protingas ir nepaprastai atsidavęs: Tomas skaitė knygas apie dresūrą, ir šuo greitai mokėsi atnešti laikraščius, šlepetes, išjungti šviesą, nepriekaištingai vykdydavo komandas. Netrukus katė ir šuo tapo neišskiriamais: žaisdavo, konkuruodavo dėl vietos ant sofos, tačiau visada užmigdavo kartu.

Vasarą visa šeima važiuodavo už miesto. Eva laikydavo Arno motociklo lopšyje, ir šuo sėdėdavo išdidžiai, tarsi tikras keleivis.

Bėgo laikas. Eva pastojo ir artėjant gimdymui nuvyko pas tėvus į Lenkiją. Tomas liko vienas, ir ištikimi augintiniai tapo jo palaikymu. Kai gimė sūnus, draugai ir kaimynai jį pasveikino. Tą naktį jis vos nemiegojo ir tik paryčiais užsnūdo.

Prabudo nuo šalčio. Šalia nebuvo nei katės, nei šuns. Arno stovėjo ant užpakalinių letenų ir tyliai cypė prie lango. Tomas nušalo: vakar vakare jis buvo šiek tiek atidaręs langą vėdinimui ir pamiršo uždaryti. Aštuntas aukštas… Fridos nebuvo.

Dvi dienas jie su Arno ieškojo katės po visą rajoną. Nesėkmingai. Šuo liūdėjo, nesimaitino, įsiklausydavo į kiekvieną garsą.

Kai Eva grįžo su kūdikiu, Arno, nematęs jos pusę metų, netikėtai sutiko šeimininkę urzgdamas ir neleido prie durų. Tomui teko vėl „pažindinti“ juos. Bet netrukus viskas sustojo į savo vietas: šuo pamilgo mažylį ir netoli vesdavo vežimėlį, tarsi tapęs aukle.

Atrodė, kad laimė sugrįžo. Tačiau netrukus ant kūdikio odos atsirado raudonų dėmių. Gydytojai nustatė diagnozę: alergija kailiui. Nieko nepadėjo. Sunkia širdimi Tomas ir Eva nusprendė atiduoti šunį.

Naujieji šeimininkai rado greitai: pažįstamas architektas vardu Martinas, vaikai neturintis žmogus, vedęs mediką. Atsisveikinimas buvo skausmingas: Arno cyptelėjo ir traukėsi prie Tomo, o jis, vos sulaikydamas ašaras, pabėgo, nedrįsdamas atsigręžti. Namuose jis pirmą kartą gyvenime išgėrė gurkšnį ir užmigo tiesiai apsirengęs.

Po savaitės jis paskambino Martinui. Tas sakė, kad šuo liūdnas, blogai valgo, bet susitikti negalima – pripratimas reikalauja laiko. Tomas pradėjo slapta laukti jų kieme, tik tam, kad pamatytų Arno iš toli. Kartais jis pastebėdavo juos automobilyje, ir širdis plyšo.

O paskui paaiškėjo, kad vaikas neturėjo alergijos: bėrimą sukėlė blusos, likusios bute nuo ankstesnių gyventojų. Po dezinfekcijos viskas išnyko. Tomas maldavo grąžinti Arno, bet Martinas atsisakė:
— Jis dabar mano. Priprato. Nebemųsk jo daugiau.

Beviltiškume Tomas pasiūlė pinigus. Tačiau išgirdo tvirtą atsakymą:
— Draugai neparduodami.

Ir tada jis suprato: pametė Arno visam laikui.

Gyvenimas tęsėsi. Martinas kartu su žmona ruošėsi persikėlimui į nuosavą namą. Tačiau žmona kategoriškai nenorėjo gyventi su šunimi. Galiausiai ji pasakė:
— Arba jis, arba aš.

Martinas tyliai susirinko dokumentus, pasiėmė visus pinigus, laukė, kol žmona išvyks į pamainą, ir, pasiėmęs Arno, išvyko. Jis paliko tik trumpą užrašą:
«Sudie. Pasirenku draugą».

Daugiau niekas jo nematė. Net tėvai neatskleidė adreso, vykdydami jo valią.

Po kelių metų Evo draugė atsitiktinai juos sutiko pietų Prancūzijoje: Martinas vaikštinėdavo pakrante su aviganiu ir jauna moterimi, stūmusia vaiko vežimėlį.

O Tomas… Net po keturiasdešimties metų, prisimindamas Arno, jautė tą patį aštrų skausmą. Ištikimo draugo netektis liko širdyje kaip žaizda, kuri niekada neužgijo.