Vyras išėjo į parduotuvę duonos. Jis niekada negrįžo, o po daugelio metų sužinojau kodėl…

Vyras išėjo į parduotuvę nusipirkti duonos ir nebegrįžo. Ant stalo liko puodelis su nepabaigta arbata, telefone krautuvėje mirksėjo žalias taškelis, o jo „tuoj pat“ kaip visada reiškė neilgą pasivaikščiojimą.

Laukiau, kaip laukiama lifto iš viršutinio aukšto: su įtampa, bet be panikos. Dešimt minučių. Trisdešimt. Valanda. Kai trečią kartą paskambinau, telefonas suskambo mūsų prieškambaryje.

Nuskubėjau prie parduotuvės. Pardavėja prisiminė jo mėlyną striukę ir tai, kad atidėjo kepalą atgal, pasakęs: „Pamiršau piniginę.“ Išėjau į gatvę tuščiomis rankomis, su keistu jausmu, jog kažką padariau ne taip, nors nė nenutuokiau ką.

Po to prasidėjo bejėgiška rutina: policijos komisariatas, „prašome palaukti“, blankai, nuotrauka socialiniuose tinkluose, bylos numeris. Tą patį vakarą užvirinau puodą makaronų ir pirmą kartą gyvenime negalėjau jų suvalgyti viena.

Praėjo dienos, mėnesiai, metai. Išmokau gyventi tarsi svetima savo pačios bute. Jo dantų šepetėlį palikau stiklinėje, nors pasta seniai sukietėjo.

Žieminius batus sudėjau į dėžę, bet neužrašiau vardo. Turėjau gėdingą, bet atkaklią viltį, kad vieną vakarą išgirsčiau skambutį į duris ir jo balsą: „Esu, jau grįžau.“ Ta viltis manyje padarė skylę ir apsigyveno joje.

Po trejų metų nustojau instinktyviai dairytis gatvėje. Po penkerių supratau, kad „dingęs“ – tai ne laikina būsena, o būdas būti tiek tiems, kurie išėjo, tiek tiems, kurie liko. Po aštuonerių pradėjau pakuoti dėžes: daiktus, kurių nebenaudoju, kurių nebenoriu, ir kurių nebeturėčiau laikyti, jei noriu eiti toliau.

Ir būtent tada atkeliavo nedidelė, paprasta siunta. Vokas be siuntėjo, tik mano adresas. Viduje – plonas mokyklinis sąsiuvinis ir raktas su metaliniu numeriu „12“. Pirmame puslapyje – mano vardas, Aldona, jo pasvirusi rašysena. Po apačia: „Jei skaitai, vadinasi, nespėjau sugrįžti.“

Sėdėjau prie virtuvės stalo ir skaičiau kaip žmogus, pradėjęs knygą nuo vidurio, nes nebeturi jėgų nuo pradžios. Įrašai buvo netvarkingi, tikri – be didelių žodžių, su datomis, šokinėjančiomis kaip akmenukai per upę.

Pirmas įrašas: „Ta diena su duona. Negalėjau kvėpuoti. Sustojau prie perėjos ir pagalvojau: kaip tau tai paaiškinsiu?“ Po to – skuboti sakiniai apie skolą, į kurią įklimpau „kad mums būtų lengviau iki metų galo“; apie vyrą, kuris „pradėjo laukti prie namo“; apie gėdą, kuri vis augo, nes nesugebėjau pasakyti tiesos. „Žinojau, kad jei grįšiu, viską užkrausiu tau ant pečių. Įlipau į pirmą mikroautobusą. Jūra. Kuo toliau.“

Kitas įrašas – po kelių savaičių: „Galvojau, grįšiu, kai atidirbsiu. Bet mane atpažino – iš tavo nuotraukos prie Palangos tilto. Paklausė, ar man viskas gerai. Sumelavau. O tada tapau tuo, ko reikėjo jos sūnui. Kažkas įkrito į vandenį. Kartu jį ištraukėme. Likau. Ne dėl meilės jai. Iš baimės, kad grįžęs viską sudaužysiu. Sakysi, kad bėgau. Taip. Bėgau.“

Sąsiuvinis nedavė ramybės. Jame nebuvo „myliu tave, atleisk“ ar „grįšiu tada ir tada“. Tik atsiprašymai kaip įbrėžimai ant stiklo – matomi, bet neištrinami. Buvo mažo miestelio pajūryje adresas ir hostelis, kur „iki vasaros pabaigos padedu prie lovų, po to – prie valčių“. Ir sakinys, ties kuriuo sustojau: „Jei kada panorėsi – raktas nuo spintelės uoste. 12. Ten slėpiausi nuo audrų.“

Nuvažiavau. Važiavau kaip žmogus, kuris nori atsukti filmą iki vietos, kur viskas pasisuktų kitaip. Miestelyje tvyrojo žuvies ir deguto kvapas. Radau uostą ir tą žemą medinę spintelę su surūdijusiu numeriu.

Raktas tiko. Viduje buvo smulkmenos: plona lietpaltė, senas peiliukas, berniuko nuotrauka su popierine vėliavėle rankoje. Ir vokas su užrašu „Aldona“ – mano vardu, taip, kaip jis vienintelis mane vadino.

Viduje – trumpas, nelygus laiškas, skubotai rašytas:
„Aldona, norėjau grįžti. Kiekvieną dieną dėliojau mintyse, kaip papasakoti taip, kad nereikėtų tavęs priversti nekęsti. Bet esu bailys. Nesugebėjau grįžti į duris su tuščiom rankom ir pasakyti, kad pridariau kvailysčių. Likau, nes čia kažkam buvau reikalingas, o tu… tu moki susitvarkyti viena labiau nei aš. Atleisk. Jei kada atvažiuosi, nueik pas moterį į kavinę „Pas Ireną“. Ji papasakos daugiau. Aš turbūt jau nebespėsiu.“

Kavinėje „Pas Ireną“ ją atpažinau iš nuotraukos: surišti plaukai, plona apyrankė su mėlynu karoliuku. Pamačiusi mane sustingo, lyg būčiau pasaka, kuria niekas nebetikėjo. Atsisėdome ant metalinių kėdžių, kurios girgždėjo ant plytelių.

– Pažinojau jį kaip Joną, – pradėjo ji. – Atėjo padėti. Iš pradžių lovos, paskui valtys. Buvo tylus. Negėrė. Neklausė, bet klausėsi. – Liūdnai nusišypsojo. – Jis nebuvo mano vyras. Jis buvo žmogus, kuris išgelbėjo mano sūnų, kai banga jį nusinešė nuo liepto. Likęs, nes manė, kad pagaliau kažkam tinka.

Neklausiau apie jausmus. Nenorėjau žinoti, ar miegojo kartu. Norėjau žinoti, kodėl nepaskambino man, kai turėjo mano numerį, kai pažino mano balsą.

– Kartą skambinau, – pasakė po tylos. – Iš jo telefono. Jūs neatsiliepėt. – Pasakė datą. Tą dieną budėjau ligoninėje, kur sugedo kompiuteris ir visą dieną bėgiojau tarp aukštų. Skambučių sąraše buvo dvidešimt numerių. Ne vieno nepažymėto.

– O paskui? – paklausiau.
– Paskui jis susirgo, – atsakė. – Iš pradžių nieko rimto. Paprastas nuovargis. O po to – vis blogiau. – Pažvelgė į mane. – Prašė, kad neskambinčiau, kol pats galės grįžti savo kojomis. Sakė, kad jei jau kam nors pridarė gėdos, tai bent jau grįš pats.

Ar ji sakė tiesą? Ar bandė išgelbėti jo atminimą mano akyse? Ar gynė save? Mano klausimai byrėjo kaip džiūvėsis sriuboje – trupiniai, kuriuos galima praryti tik tylint.

Prie uosto, šalia spintelės su numeriu 12, kabojo pranešimas apie mirusius žvejus: vardai, šventasis globėjas, Mišių data. Jo vardo ten nebuvo. „Jono“ – taip pat. Gal tai gerai. Gal blogai. Galbūt tai suteikė man teisę pačiai nuspręsti, ar mano istorijoje jis miršta, ar tik dingsta.

Saulėlydis perskrodė vandenį pusiau. Atsisėdau ant liepto ir pirmą kartą po daugelio metų įkvėpiau taip giliai, lyg oro būtų daugiau. Išsitraukiau sąsiuvinį, perbraukiau pirštu per žodį „Aldona“. Iš toli nuaidėjo vaiko juokas – gal to, kuris buvo nuotraukoje, o gal visai kito, nieko apie mus nežinančio.

Grįžau namo su raktu kišenėje ir lapeliu su „Irenos“ numeriu, kurio nesiruošiau pamesti. Padėjau sąsiuvinį ant stalo, šalia tuščio puodelio. Akimirką norėjau sudeginti jį ant balkono grotelių, kaip sudeginami atostogų laiškai, kad nebeklaidintų. Vietoje to įdėjau į skardinę nuo arbatos – prie daiktų „ne dabar“.

Ar žinau, kodėl jis negrįžo? Žinau tiek, kiek užtenka, kad kiekviena versija būtų tikėtina. Kad buvo skola ir buvo gėda. Kad buvo uostas ir berniukas, ištrauktas iš vandens. Kad buvo bailys, nesugebėjęs sugrįžti į duris. Ir kad buvo tam tikra drąsa – menka, pavėluota – palikti man raktą ir žodžius, užuot dingus be pėdsako.

Nežinau, ką su tuo darysiu. Galiu važiuoti dar kartą ir klausti apie tai, kas vieniems akivaizdu, kitiems – nepakeliama. Galiu rašyti žmonėms iš pranešimų ir ieškoti pavardžių, kurios netinka. Galiu pripažinti, kad geriausia, ką galiu, – uždaryti skardinę, padėti ją į lentyną ir išmokti gyventi su tuo, kad ne į visus klausimus yra atsakymai.

Gal tai buvo išdavystė – ne lovoje, o sprendime negrįžti. O gal tai buvo bandymas gelbėtis – nevykęs, skaudus, bet vienintelis, kokį jis sugebėjo. Tai, ką paliko, ne tik laiškas ir raktas. Paliko man teisę pasirinkti, kaip pasakoti jo nebuvimą: kaip nuoskaudą, kaip pabėgimą, kaip istoriją apie kieno nors baimę ir kieno nors išgelbėjimą.

Kiekvieną kartą, eidama pirkti duonos, šiek tiek ilgiau sustoju prie kepalų lentynos. Kartais perku du. Vieną parsinešu namo. Kitą palieku parke ant suoliuko. Ne todėl, kad tikiu ženklais. O todėl, kad noriu prisiminti: kai kuriuos kelius dar galima apsukti, kitų – ne. Kuris buvo mūsų? Nesame tikra. Ir gal todėl vis dar laikau tą raktą kišenėje.