Visada maniau, kad draugas — tai žmogus, kuris niekada neišduos. Kol vieną dieną neatidariau savo biuro durų ir nesupratau, kaip baisiai klydau…

Draugavome dvidešimt metų. Dvidešimt metų žinojau, kad galiu jam paskambinti trečią nakties, ir jis atvažiuos be klausimų. Mes kūrėme planus, dalijomės paskutiniais pinigais, juokėmės iš tų pačių juokelių. Kai nusprendžiau pradėti savo verslą, pirmasis, kurį pakviečiau būti partneriu, buvo jis. Jis iškart sutiko, apkabino mane ir pasakė: „Mes tai padarysime kartu, broli“. Tikėjau juo labiau negu savimi. Įdėjome viską: mano santaupas, jo ryšius, mūsų jėgas ir laiką. Pusmetį dirbome kaip prakeikti, nematydami savo šeimų, neišsimiegodami, bet degdami idėja. O tada vieną rytą atėjau į biurą ir supratau: jo nebėra. Ir pinigų taip pat nėra…

Stovėjau tuščio biuro vidury ir negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Jo kompiuteris išjungtas. Dokumentai išnykę. Ant mano stalo gulėjo raštelis, vos trys eilutės: „Atsiprašau. Man pasiūlė geresnes sąlygas. Suprasi“. Perskaičiau jį dešimt kartų, lyg tikėdamasis, kad žodžiai pasikeis.

Pagriebiau telefoną, surinkau jo numerį. Nepasigirdo atsakymo. Dar kartą. Tylu. Trečią, ketvirtą, penktą kartą — lyg jo niekada neegzistavo. Patikrinau sąskaitą. Tuščia. Visi pinigai, kuriuos kaupėme plėtrai, dingo. Jis juos išėmė dieną prieš dingimą.

Pirmąsias kelias valandas tiesiog sėdėjau ant grindų tame biure. Neverkiau, nerėkiau — tiesiog sėdėjau. Galvoje sukosi vienintelė mintis: kaip? Kaip žmogus, su kuriuo perėjau viską, galėjo tai padaryti? Mes kartu pergyvenome jo tėvų skyrybas, mano tėčio mirtį. Jis buvo mano vestuvėse, aš — jo sūnaus krikštynose. Žinojome vienas apie kitą dalykus, kurių niekas kitas nežinojo.

Atsiminiau mūsų paskutinį pokalbį. Sėdėjome vėlai vakare, gėrėme kavą, aptarėme planus kitam mėnesiui. Jis žiūrėjo man į akis ir sakė: „Mes tai padarysime, aš tikiu mumis“. O po dienos dingo.

Vėliau sužinojau tiesą. Mūsų konkurentas jam pasiūlė pareigas ir gerus pinigus. Viską, ką kūrėme kartu, jis jiems pardavė: mūsų idėjas, kontaktus, parengtas darbų eigas. Jis netgi perviliojo du mūsų pagrindinius klientus. Jis ne tik išėjo — jis sunaikino viską, ką mes kūrėme.

Stengiausi su juo susisiekti per bendrus pažįstamus. Vienas iš jų perdavė jo atsakymą: „Tai verslas. Nieko asmeniško“. Tie žodžiai buvo skaudesni už dingusius pinigus. Dvidešimt metų draugystės suvedė į vieną frazę iš pigaus filmo.

Ilgą laiką niekam negalėjau apie tai pasakyti. Gėda buvo pripažinti, kad taip suklydau žmoguje. Kad pasitikėjau tuo, kuris naudojo šį pasitikėjimą kaip įrankį. Draugai klausdavo, kas nutiko su mūsų projektu. Atsakiau trumpai: „Nepavyko“. Niekas nežinojo, kad viduje viskas degė nuo nuoskaudos ir bejėgiškumo.

Praėjo pusmetis. Pradėjau viską iš naujo — vienas, nuo nulio, su tais trupiniais, kurie liko. Tai buvo velniškai sunku. Bet kiekvieną dieną keldavausi ir ėjau toliau. Ne dėl sėkmės. Dėl to, kad įrodyti sau: aš galiu be jo.

Neseniai atsitiktinai pamačiau jį prekybos centre. Jis ėjo su šeima, juokėsi, atrodė laimingas. Norėjau prieiti, pasakyti viską, kas susikaupė. Bet tiesiog praėjau pro šalį. Nes supratau: jis nevertas net mano pykčio.

Žinote, kas baisiausia? Ne pinigai, ne sugriauti planai. O tai, kad daugiau niekada negalėsiu pasitikėti žmonėmis taip, kaip anksčiau. Jis atėmė iš manęs ne verslą — jis atėmė tikėjimą draugyste.

Ar jūs kada nors susidūrėte su išdavystėmis tų, kuriuos laikėte artimaisiais? Ar po to pavyko vėl kuo nors pasitikėti?