Grįžusi namo dukra pasakė, kad mūsų namuose lankėsi kažkokia teta. Tada aš dar nežinojau, ką slepia mano vyras…

Grįžusi namo, jau koridoriuje pajutau, kad kažkas ne taip.
Dukra stovėjo prie sienos, grąžė rankovę ir keistai žvelgė į mane.
– Mama, kol tu buvai darbe, pas mus užėjo kažkokia teta.
– Kokia teta? – dar nespėjusi nusivilkti paltuko paklausiau.
– Nežinau… keista. Ji žinojo, kaip vadinasi mūsų šuo. Pasakė, kad tėtis tuojau sugrįš.

Aš nieko neatsakiau. Nusprendžiau laukti, kol grįš vyras.

Jis atėjo vakare, kaip visada, lyg nieko nebūtų įvykę. Šypsodamasis pabučiavo dukrą, paklausė, kas vakarienei. Žiūrėjau į jį ir jaučiau, kaip viduje viskas susigniaužia.
– Pas mus šiandien atėjo moteris, – ramiai pasakiau. – Ji žinojo, kaip vadinasi šuo.
Jis net nebuvo nustebęs. Tik gūžtelėjo pečiais.
– Tikriausiai kaimynė supainiojo duris.

Mačiau, kaip jis vengia mano žvilgsnio. Kaip nervingai pirštais barbena į stalą. Ir supratau: meluoja.
– Kaimynė, taip? O kodėl tada dukra pasakė, kad ji perdavė tau paketėlį ir prašė niekam nesakyti, kad buvo čia?

Jis pakėlė į mane akis, ir pirmą kartą per ilgą laiką pamačiau baimę.
– Ji tau tai pasakė?..
– Pasakė, – atsakiau. – Tai kas tai buvo?

Jis nusisuko į langą. Ilgai tylėjo. Tada tyliai pasakė:
– Paprasčiausiai pažįstama. Nieko tokio. Aš padėjau jai su dokumentais.

Aš nusijuokiau. Nervingai, tyliai.
– Aišku. Ir dėl to reikia ateiti į mūsų namus, kai manęs nėra? Prašyti vaiką tylėti? Tu bent supranti, ką ji dabar galvoja? Kad tėtis daro kažką, apie ką negalima sakyti mamai?

Jis neatsakė. Stovėjo, suspaudęs kumščius.
– Tu visada viską perdedi, – pagaliau pasakė. – Nieko tarp mūsų nėra.
– O ar pastebėjai, kad «tarp mūsų» jau beveik nieko nėra?

Jis nuleido akis. Pajutau, kaip pyktį pakeitė tuštuma. Net ne skausmas — tiesiog nuovargis.
Dukra žaidė su žaislais kitame kambaryje. Jos juokas skambėjo tyliai, lyg iš kito gyvenimo.
Stovėjau virtuvėje, žiūrėjau į žmogų, su kuriuo praleidau dešimt metų, ir galvojau: kaip mes tai pasiekėme? Kada pasitikėjimas virto įtarimais, o pokalbiai — į tylą?

Vėliau, kai ji užmigo, paklausiau:
– Kodėl tiesiog nepasakei tiesos?
– Nes žinojau, kad tu nesuprasi, – atsakė jis.

Norėjau pasakyti, kad suprasčiau viską, išskyrus melą. Bet nutilau.
Tą naktį ilgai sėdėjau prie lango, klausiau, kaip jis miega šalia, ir pirmą kartą pagalvojau, kad galbūt mūsų jau neišgelbės.

Dabar mes gyvename po vienu stogu, bet tarsi skirtingose sienos pusėse.
Jis stengiasi, kalba apie ateitį, šypsosi, bet aš nebetikiu.
Todėl, kad jei žmogus vieną kartą ateina į namus svetimas — atgal savuoju jis jau nebetaps.

Ir aš vis galvoju: kas blogiau — sužinoti tiesą, kuri skaudina, ar gyventi gražioje melo iliuzijoje, kur nors neskauda?
O ką jūs manote?