Dukra jau tris metus nekviečia manęs pas save į svečius, visada randa kokių nors pasiteisinimų. O vakar sužinojau priežastį, ir tai, ką ji kalba apie mane už mano nugaros, privertė mane verkti…

Nuo tos dienos, kai dukra ištekėjo, aš nė karto nesilankiau pas ją svečiuose. Nei įkurtuvėms, nei Kalėdoms, nei anūkės gimtadieniui. Iš pradžių maniau – na, jauni, jiems norisi pabūti dviese, paskui su vaiku apsiprasti, įsikurti. Nesikišau, neskambindavau kiekvieną dieną, bijojau pasirodyti įkyri. Mane išauklėjo taip, kad į svetimą šeimą su savo patarimais nesikiša, net jeigu tai yra dukros šeima.

Mes matėmės pas mane. Ji užvažiuodavo valandėlei pasižiūrėti.

Ji pati skambino, klausdavo, kaip reikalai, kaip anūkė. Ji atsakydavo trumpai, skubotai, tarsi kalbėtų su manimi tarp kitko. O paskui išvis rečiau skambino. Visa tai priskirdavau užimtumui. Gyvenimui. Į bet ką, tik ne į tiesą, kuri dabar tapo akivaizdi.

Vakar aš netyčia sutikau jos kaimynę. Moterį, kurią mačiau porą kartų, kai dar lankydavausi pas dukrą. Ji apsidžiaugė mane pamačiusi, pasakė:
– Senai jūsų nebuvo matyti. Dukra sako, kad gyvenate dabar toli, retai atvažiuojate.
Aš sutrikau. Toli? Gyvenu tik keturiasdešimt minučių kelio.
– Ji sako, kad persikraustėte į kaimą, ir nedrįsta važiuoti pas jus, – pridūrė kaimynė. – Sako, kad gyvenate labai… na… kukliai.

Šie žodžiai buvo tarsi peilio pjūvis. Iš pradžių nelabai supratau, kas mane labiau įskaudino: ar tai, kad ji taip apie mane kalba, ar kad ji gėdijasi. Manęs. Savo motinos.

Aš grįžau namo ir kelias minutes tiesiog sėdėjau žiūrėdama į sieną. Niekada nelaikiau savęs bloga mama. Ne tobula – taip. Bet auginau ją viena. Vyras išėjo, kai dukrai buvo šešeri. Aš viską nešiau ant savo pečių: dirbau pardavėja, imdavau papildomų darbų, siuvau žmonėms už grynas naktimis, kad nupirkčiau jai uniformą, sąsiuvinius, dovaną gimtadieniui. Prisimenu, kaip ji verkdavo virš pamokų, o aš sėdėdavau šalia ir glostydavau jai galvą. Prisimenu, kaip ji svajojo apie gražią suknelę išleistuvėms, ir kaip radau pinigų, net nežinau kaip. Prisimenu, kaip išleidau ją mokytis, ir širdis liepsnodavo iš pasididžiavimo.

Maniau, kad ji tai irgi prisimena.

Ne gyvenu turtingai. Aš turiu mažą dviejų kambarių butą, seną sofą, indus dar nuo mano jaunystės. Bet niekada nesiskundžiau. Esu pripratusi prie savo. Ir man atrodė, kad mes su dukra esame pakankamai artimi, kad tokie dalykai jai nebūtų svarbūs.

Bet pasirodė, kad svarbūs.

Vakare nusprendžiau jai paskambinti. Balsas drebėjo, stengiausi laikytis ramiai.
– Dukrele, kodėl sakai žmonėms, kad aš gyvenu toli?
Ji nutilo. Ilgai. Paskui pasakė:
– Mam, na… paprasčiausiai man taip lengviau. Supranti? Mes turime kitą draugų ratą, ir… na…
– Tu gėdijiesi manęs? – paklausiau.
Vamzdis vėl nutildavo.
– Mam, kodėl taip sakai? Tiesiog kartais… nepatogu… Kai atvažiuoji su ta savo striuke… Ir kai papasakoji, kur dirbi… Žmonės nesupras. Nenoriu, kad iš manęs juoktisų.

Aš sėdėjau ir klausiausi, lyg tai sakytų ne mano vaikas, o svetimas žmogus.
Nepatogu. Gėdijasi mano senos striukės. Mano darbo. Manęs.

Atrodė, kad širdis tapo tuščia. Bandžiau ką nors pasakyti, bet žodžiai užstrigo. Ji pridūrė:
– Mam, suprask, aš dabar gyvenu kitaip. Tik nesupyk…

Bet aš jau negirdėjau likusio.

Kita gyvenimas. Be manęs.

Padėjau telefono ragelį ir sėdėjau tamsoje, kol prašvito. Visą naktį taip ir nesuradau savyje jėgų verkti. Atrodė, kad ašarų nebeliko. Buvo tik vienas sunkus jausmas: kad viskas, ką jai daviau vaikystėje, jai nieko nereiškia palyginus su tuo, ką gali manyti svetimi žmonės.

Ir dabar aš tikiuosi: ką daryti toliau? Atsisakyt to, kad dukra mane gėdijasi, ir pasitraukti? Ar pabandyti vėl su ja pasikalbėti, paaiškinti, kad motinos negalima pakeisti kaip baldai, kai įrenginę gyvenimą?

Kaip jūs elgtumėtės mano vietoje?