Jis nesuprato, kur dingo jo mama ir tėvas. 5-metis berniukas gulėjo lovoje ir verkė

Saulius gulėjo vaikų namų lovoje ir verkė. Jam, mažam 5-mečiui berniukui, buvo labai baisu. Jis nesuprato, kur dingo jo mama ir tėtis. Maža širdelė gūžėsi iš skausmo, berniukas kūkčiojo, kvietė: „Mamyte, mamyte!…“

Tačiau niekas neatėjo, visi vaikai miegojo, o auklėtojoms nerūpėjo eilinio apleisto mažylio ašaros. Saulių pagimdė nesėkminga moteris, metusi jį gimdymo namuose. Po pusės metų jį įsivaikino šeima, kurioje jis pragyveno iki šių dienų.

Suprantama, berniukas viso to nežinojo. Jis gyveno šeimoje, kur mama ir tėtis jį mylėjo… Paskui nutiko netikėta laimė ir mama Sonata pasakė, kad jis turės broliuką arba sesutę. Saulius buvo labai laimingas, nors net nesuprato, kodėl. Nuo tos dienos viskas pasikeitė. Jis ėmė jausti, kaip mama nutolo nuo jo ir myli ne taip, kaip mylėjo anksčiau, o tėtis išvis nekreipia į jį jokio dėmesio, nes visada buvo prieš svetimo vaiko įsivaikinimą.

Jis nesuprato, kaip galima jausti meilę vaikui, neturinčio jokio ryšio su tavimi.

Tačiau žmona buvo didžiulėje neviltyje, kad negali pagimdyti jam vaiko. Ir galų gale jis pasidavė įkalbinėjimams, jie įsivaikino mažylį.

Saulius augo kaip paprastas vaikas, kuris dovanoja tėvams ir džiaugsmus, ir rūpesčius. Sigitas net prisirišo prie jo, nors širdies gilumoje taip ir nepripažino.

Bėgo metai. Ir čia – Sonata pastojo! Nutiko stebuklas! Nė vienas iš sutuoktinių tuo metu nesuprato svarbiausio – ši dovana buvo duota jiems tik per Saulių.
O jie ėmė ir atstūmė berniuką, Saulius tapo jiems svetimas, nereikalingas.

Tėtis nustojo su juo žaisti ir išvis kreipti dėmesį, o mama visada galvojo apie kažką savo. Jį maitino ir vedžiojo pasivaikščioti lyg šunelį, o namie sakė – „į vietą!“ Berniukas pergyveno, verkė ir ėmė šlapintis naktimis: tai beprotiškai erzino tėtį, jis netgi kelis kartus primušė berniuką. Skausmas.

Pirmąkart susidūręs su skausmu, mažylis net nesuprato, kodėl viskas taip kardinaliai pasikeitė. Kodėl tėtis jo nemyli, o tik šaukia, o mama nekreipia į jį dėmesio. Kaip ši maža nekalta siela galėjo suprasti, kad jis – svetimas, taip ir netapo artimu šiems dviem suaugusiems žmonėms.

Ir Sigitas pradėjo kalbas apie tai, kad Saulių reikia grąžinti į vaikų namus. Jis teikė dešimtis argumentų, tačiau pagrindinis buvo tas, kad jie susilauks savo, trokštamo vaiko.

Sonata nesiginčijo su vyru, mylėdama vaiką, augantį po jos širdimi. Ji suprato, kad niekada taip nemylės svetimo vaiko. Deja, ji tai suprato tik dabar…
Sprendimas buvo svarstomas ilgai ir galiausiai nuspręsta. Tėvai padavė dokumentus į teismą Sauliaus globos atsisakymui.

Ir štai atėjo ši diena… Nieko nesuprasdamas, mažylis sėdėjo ant kėdės keistame name, kur jį atvedė, už uždarų durų vyko teismas. Teismas, kuriame mama ir tėtis jo atsisakė.

Jis dairėsi aplink, pastebėjo užjaučiančius žvilgsnius ir, susigūžęs į kamuoliuką, pilnomis ašarų akimis žiūrėjo į svetimus žmones.

Kai teismas baigėsi, mama ir tėtis išėjo, vyriškis nė nepažvelgė mažylio pusėn. O mama priėjo prie jo su kažkokia teta ir pasakė: „Sauliuk, mažyli, tu dabar važiuosi su šita teta.“ Neatsigręždama ji nuėjo paskui vyrą, o berniukas suprato, kad jie išeina, suriko ir puolė bėgti iš paskos.
Teta sučiupo jį už rankos, o jis šaukė: „Mama, mama, neišeik!“

Tačiau Sonata jo negirdėjo, kartu su vyru jie sėdo į mašiną ir išvažiavo namo.

Sauliuką, užsiverkusį ir šlapią, atvežė į kažkokį baisų namą. Jis dairėsi aplink ir jam atrodė, kad pasaulis apsivertė.

Jį nuvedė į kambarį su tokiais pat vaikais. Jis įsispraudė į kampą ir, uždengęs mažą veidelį rankomis, nuo visų atsiribojo.

Dienos ėjo, o mama neatėjo ir jo nepasiėmė. Jis verkė nuolatos, nežaidė ir nebendravo su kitais vaikais. Vargšas mažylis nežinojo, kad jį, tokį bejėgį, išdavė jau dukart.

Tik viena auklėtoja galėjo įkalbėti jį pavalgyti. Joje buvo tiek šilumos ir meilės, kad per pamainą, kai ji dirbo, jis atsigaudavo. Valentina sodindavosi jį ant kelių, apkabindavo ir supdavo jį, mažyliui pasidarydavo šilta ir gera, ir jis užmigdavo ant jos rankų.

O toliau viskas nutiko labai netikėtai. Sonata mirė per ankstyvą labai sudėtingą gimdymą, pagimdžiusi negyvą vaiką. O Sigitas, taip tikėjęsis, kad viskas bus gerai, tiesiog prasigėrė, visko netekęs.

O Saulių įsivaikino viena religinga šeima, perskaičiusi šią istoriją vietos laikraštyje. Mama Marija, kuri turėjo 5 savo vaikus, nė minutės neabejojo, kai vyras davė jai perskaityti straipsnį. Ir Saulius daugiau niekada gyvenime nesijautė svetimas ir atstumtas.