Iš kur atsiranda tikros moterys? …iš mylinčių tėčių!

Iš kur atsiranda tikros moterys?…iš mylinčių tėčių!

Jis pamatė ją pirmąkart prieš daugelį metų ir iškart suprato, kad pražuvo. Suprato, kad leis jai viską: ji vys iš jo virveles, rodys kaprizus, trepsės kojomis, o jis – tik laimingai šypsosis. Todėl kad ji – jo viso gyvenimo Moteris. Ir tegu ji dabar sveria vos 3 kg 500 g (taip buvo parašyta metrikoje) – tai buvo JI. JO DUKRA!

Šiandien jis išleidžia ją už vyro. Štai ji sėdi – tokia graži, tokia laiminga. Visai netrukus nuskambės jų mėgstamas Hotel California ir jis vėl šoks su savo mergaite. Ji apkabins jį už kaklo ir prisispaus prie skruosto – taip, kaip darydavo kiekvieną kartą, kai skambėdavo Jų Daina.

Jis gerai prisiminė jų pirmąjį šokį – ji turėjo temperatūros, rodė kaprizus, jis paėmė ją ant rankų mažoje virtuvėje, kur radijas grojo Eagles. Ji buvo su rožinėmis pėdkelnėmis ir juokingais marškinėliais su peliuku Mikiu – jai buvo vos treji.

Jis girdėjo, kaip plaka maža jos širdelė, o ji žinojo, kad jis šalia ir viskas bus gerai. Taip ir užmigo tada jam ant rankų, o ryte temperatūros kaip nebūta.

Jis visada žinojo, kad ji graži. Jis nepavargdavo jai to kartoti – net tada, kai ji sirgo vėjaraupiais ir visa buvo žaliai taškuota, kai paauglystės maišto polėkyje plikai nusiskuto pusę galvos, kai buvo peršalusi ir šniurkščiojo nosimi… Ir dabar jis tiksliai žino: nė vienas madų žurnalas pasaulyje su savo išgalvotais standartais neprivers jos abejoti savo grožiu.

Ji gimė meilėje. Tada jis labai mylėjo jos motiną ir negalėjo įsivaizduoti, kad kada nors „nesutaikomi prieštaravimai“ išskirs juos į skirtingas puses. „ Nesutaikomi prieštaravimai“ – taip ji parašė pareiškime dėl santuokos nutraukimo. Nors jiems pavyko išsiskirti gražiai – draugais neliko, nors indų ir nesidalijo. Jis visada gerbė savo buvusiąją ir buvo dėkingas jai už viską – ypač už dukterį. Jie taip ir liko mylinčiais tėvais – tiesiog nebegyveno viename bute. O dabar jo mergaitė rado savo meilę. Jis tikėjosi, kad tikrą.

Kaip puikiai jie leisdavo savo išeigines! Jis išmokė ją visko, ko mokėjo pats – plaukti, vairuoti mašiną, šaudyti ir žvejoti. Jis tapo jos vedliu nepažintoje vyrų gentyje – ėmė ją kartu į futbolą, į garažą, į kartingą. Po šių vizitų jam tekdavo atsakyti į krūvą klausimų: o kodėl dėdė Mykolas praplikęs? O kur išėjo dėdės Karolio žmona? O kodėl dėdė Leonas – profesorius, bet dirba taksi? Bet dabar jis įsitikinęs – ji daug suprato apie vyrus iš tų nerimtų vaikiškų pokalbių.

Jis buvo šalia jos visada – ir liūdesyje, ir džiaugsme. Jis pirmasis sužinojo, kad spektaklyje ją skyrė vyriausiąja Snieguole, kad jai davė solo partiją mokyklos chore, kad jos rašinys užėmė pirmąją vietą miesto konkurse ir kad Mantas iš 11 klasės pakvietė ją į kiną. O kiek kartų ji raudojo jam ant peties, laistydama ašaromis naujus marškinius! Priežasčių visada pakako: Paulius iš vyresniosios grupės padovanojo gėlytę Linai, pas Mariją iš 10a kojos ilgesnės, ir per stojamuosius trūko vos dviejų balų! Bet ji visada žinojo, kad pasaulyje yra bent vienas vyriškis, kuriuo visada galima pasikliauti – jos tėvas.

Ką ji beiškrėstų – jis niekada nekeldavo balso ir juo labiau nešaukdavo ant jos. Jis daug ką galėjo pasakyti be žodžių – vienu antakių judesiu, o kartais netgi vieno antakio. Jis visada viską žinojo apie kasdienį jos gyvenimą – žinojo, kas paprastai stovi su ja poroje vaikų darželyje, kodėl ji susipyko su mokyklos drauge, ką vakar pasakė dėstytojas apie jos kursinį ir kada gi galiausiai bosas supras, kokia ji vertinga darbuotoja.

Jis net kartais duodavo jai patarimų dėl apdarų ir manė,kad vyrus veltui kaltina nekompetetingumu šiuo klausimu. Juk moterys (ką jos ten besakytų) puošiasi ne tik dėl savęs. O kas be tėvo gali tiksliai pasakyti, ar vyrų dėmesį patrauks šarovarų ir odinės striukės derinys?

Jie turėjo savo slaptus ritualus – tik dviem. Kodas 1 reiškė ėjimą į kiną, kodas 2 – saldumynų šventę mėgstamoje kavinėje, kodas 3 – apsipirkimą knygyne. Kai ji buvo maža, jis niekada neatsisakydavo dalyvauti mergaitiškuose žaidimuose: juk lėlių pagalba galima papasakoti apie pačius sudėtingiausius šeimyninių santykių modelius ir konfliktų sprendimo būdus.

O kai ji likdavo pas jį išeiginėms, jis visada gamindavo firminius savo blynelius su vyšnių uogiene. Ir dabar gamina – o ji šveičia juos, pamiršusi dietą. Blynelius jis išmoko ne iškart – iš pradžių maitino ją sumuštiniais. Užtai kokiais – kaip toje reklamoje „Tėtis gali!“

Jis dažnai dovanodavo jai gėles – šiaip sau, be jokios progos. Ji pakeldavo puokštę prie veido, įkvėpdavo aromatą ir laiminga šnibždėdavo: „Tėveli, aš tave myliu!“ Ir nieko nėra brangesnio už šiuos žodžius. Jis niekada negailėjo jai bučinių ir apkabinimų, nes manė, kad sugadinti ir išlepinti dukters jų pagalba neįmanoma. Ir pasirodė teisus.

Viskas, laikas! Štai jau skamba jų daina. Ji eina pas jį – Tikra Moteris, kurią išauklėti galėjo tik jis – MYLINTIS TĖVAS!!!