Grįžau iš darbo ašarodama, suprasdama, kad negalėsiu nupirkti sūnui dovanos Kalėdoms. Ir tada įvyko tai, ko visiškai nesitikėjau…

Prieš metus išsiskyriau. Vyras paliko dėl kitos, išlaikymo pinigų nemokėjo, dingo. Likau viena su septynerių metų sūnumi. Dirbau slauge ligoninėje, naktinės pamainos, dieninės — ėmiau viską, kas buvo. Pinigų vis tiek neužteko. Nuoma, maistas, sūnui drabužiai — jis greitai auga, kas tris mėnesius nauji batai.

Buvo dvidešimt antra gruodžio. Kalėdos po trijų dienų. Sūnus parašė laišką Kalėdų Seneliui — prašė dėlionės. Ne brangios, paprastos, kurią matė parduotuvėje. Kainavo penkiasdešimt eurų. Iki algos turėjau dvidešimt. Ir tie reikalingi maistui.

Ėjau namo po naktinės pamainos. Šešios ryto, tamsu, šalta. Galvojau apie tai, kad negaliu nupirkti vaikui dovanos Kalėdoms. Vienintelės dovanos, kurios jis prašė. Ašaros tekėjo skruostais, aš jas valiau rankove.

Ėjau, nesidairydama, giliai mintyse. Ir atsitrenkiau į kažką ant šaligatvio. Stipriai, vos nepargriuvau.

Pakėliau akis, norėjau atsiprašyti. Priešais mane stovėjo keturiasdešimties metų vyras. Pažįstamas veidas. Atsidžiau pažiūrėjau — mano bendraklasis. Mokėmės kartu prieš dvidešimt penkerius metus, paskui praradome ryšį.

Jis taip pat mane atpažino. Nusišypsojo — tau? Kiek metų!

Pradėjome kalbėti tiesiog gatvėje. Jis paklausė — kaip gyvenimas? Bandžiau nusišypsoti — normaliai, dirbu, sūnus auga. Jis įdėmiau pažiūrėjo — verkei?

Pamojojau ranka — ne, tiesiog šalta, akys ašaroja.

Jis netikėjo. Pasiūlė užeiti į kavinę, išgerti kavos, sušilti. Norėjau atsisakyti — nėra laiko, namuose sūnus su kaimyne. Bet jis primygtinai pasiūlė — dešimt minučių, tiesiog kava.

Įsitaisėme kavinėje. Jis užsakė kavą ir kruasanus. Gėriau karštą kavą, atšyliau. Jis pasakojo apie save — gyvena gretimame mieste, atvyko pagal darbo reikalus porai dienų, turi verslą, žmoną, du vaikus.

Po to paklausė apie mane. Trumpai papasakojau — skyrybos, sūnus, darbas ligoninėje. Jis klausėsi, linkčiojo. Paklausė — kodėl verkei?

Nenorėjau kalbėti, bet neišlaikiau — greitai Kalėdos, o aš negaliu nupirkti sūnui dovanos. Jis prašė dėlionės, penkiasdešimt eurų. Neturiu.

Nutilau, susigėdijau — kodėl pasakoju nepažįstamam, iš esmės, žmogui savo problemas?

Jis žvelgė į mane rimtai. Paklausė — kiek sūnui metų? Kokios dėlionės?

Atsakiau — septyni, dėlionė parduotuvėje centrinėje gatvėje, jis rodė man per vitriną.

Jis linktelėjo. Išgėrėme kavą, atsisveikinome. Jis linkėjo sėkmės, iš apkabino atsisveikindamas. Nuėjau namo.

Tos pačios dienos vakare suskambo durų skambutis. Atidariau — kurjeris su didele dėže. Paklausė mano vardo, įteikė dėžę, išėjo.

Įnešiau dėžę į butą, atidariau. Viduje buvo dėlionė. Ta pati, kurios prašė sūnus. Ir raštelis: “Tegul tavo berniukas nusišypso per Kalėdas. Tu nusipelnei laimės. Tavo bendraklasis.”

Stovėjau su tuo rašteliu ir verkiau. Nepažįstamas, iš esmės, žmogus. Atsitiktinai sutikau gatvėje. Aš pasiskundžiau pro šalį. O jis nuėjo, nupirko, užsakė pristatymą. Penkiasdešimt eurų jam gal smulkmena. Man — neįmanoma suma. Sūnui — svajonė.

Kalėdų rytą sūnus pabudo, pamatė po eglute dėžę. Išpakavo — dėlionė! Ta pati! Jis džiaugsmu šaukė, apkabino mane: “Mama, Kalėdų Senelis išgirdo! Jis atnešė!”

Žiūrėjau į jo laimingą veidą ir verkiau. Šiais metais Kalėdų Senelis nebuvo raudoname kostiume. Buvo paltu, su gailestingomis akimis, atsitiktinai sutiktas gatvėje.

Parašiau bendraklasiui socialiniuose tinkluose. Padėkojau. Jis atsakė trumpai — prašom, džiaugiuosi, kad galėjau padėti. Man pasisekė gyvenime, noriu dalintis.

Praėjo treji metai. Kartais susirašome. Jis klausia, kaip sekasi, kaip sūnus. Papasakoju. Jis džiaugiasi pasiekimais, palaiko sunkiais momentais.

Tą Kalėdų dieną jis padovanojo ne tik dėlionę. Jis sugrąžino man tikėjimą, kad pasaulyje yra gerų žmonių. Kad ne visi abejingi. Kad kartais pagalba ateina, kai jos visiškai nesitiki.

Dažnai galvoju apie tą susitikimą. Jei nebūčiau atsitrenkusi į jį gatvėje. Jei jis nebūtų pasiūlęs kavos. Jei nebūčiau išsikalbėjusi. Sūnus būtų likęs be dovanos Kalėdoms.

Bet susitikimas įvyko. Ir vienas žmogus pakeitė mūsų Kalėdas. Tiesiog taip. Nesitikėdamas padėkos, nereikalaudamas grąžinti.

Dabar sūnui yra dešimt. Jis vis dar žaidžia su ta dėlione. Kuria naujus modelius, sugalvoja istorijas. Nežino, kad ją nupirko ne Kalėdų Senelis. Nežino, kad nepažįstamas žmogus padovanojo jam Kalėdas.

Kada nors papasakosiu. Kai paūgės. Papasakosiu apie gerą žmogų, kuris padėjo mums sunkiausiu momentu. Kad jis žinotų — pasaulyje yra gerumas. Ir reikia padėti kitiems, kai gali.

Aš iki šiol saugau tą raštelį. “Tegul tavo berniukas nusišypso per Kalėdas.” Jis nusišypsojo. Dėl vieno žmogaus, kuris neabejingai praeina svetimą skausmą.

Pasakykite atvirai: ar padėtumėte atsitiktiniam pažįstamam, su kuriuo nesimatėte dvidešimt metų? Ar nupirktumėte dovaną svetimam vaikui, tiesiog todėl, kad galite?

Ar tai retas atvejis — toks gerumas be atsakymo lūkesčio? Toks neatidėliojimas svetimam skausmui?

O jei būtumėte mano vietoje — priimtumėte pagalbą? Ar išdidumas jums to neleistų?