36-oje nėštumo savaitėje vyras pažadino mane vidury nakties — ir tai, ką jis pasakė, paskatino mane ryte paduoti skyryboms

Trejus metus mes bandėme susilaukti vaiko. Trys begaliniai metai gydytojų, procedūrų, tyrimų, vilčių ir nusivylimų. Kiekvieną mėnesį laukdavau su nerimu, o paskui verkdavau vonioje, kai vėl nieko neišėjo. Vyras apkabindavo mane, sakydavo, kad viskas bus gerai, kad mes nepasiduosime. Aš tikėjau juo. Tikėjau, kad mes einame per tai kartu.

Kai testas pagaliau parodė dvi juosteles, negalėjau patikėti savo akimis. Skambinau jam į darbą, verkdama iš laimės. Jis atskubėjo namo, suko mane ant rankų, bučiavo pilvą, nors ten dar nieko nesimatė. Mes praleidome visą vakarą, kurdami planus, rinkdamiesi vardus, svajodami apie ateitį, kuri atrodė tokia artima ir reali.

Nėštumas buvo nelengvas. Iki aštunto mėnesio pabaigos vargiai judėjau — nuolat skaudėdavo nugarą, kojos taip ištinodavo, kad nebetilpdavo į batus, o naktimis mažylis žaisdavo tikrus futbolo mačus mano pilve. Miegoti pavykdavo gabaliukais, valandą-dvi. Buvau išvargusi, bet laiminga. Labai greitai mes tapsime tėvais.

Tą naktį pagaliau užmigau, įsitaisius ant šono su pagalvėmis. Ir staiga jis pabudino mane. Vidury nakties. Uždegė šviesą, atsisėdo ant lovos krašto ir pasakė, kad turime pasikalbėti. Pagalvojau, kad kažkas atsitiko — gal su jo tėvais, su darbu. Bet jis tylėjo, žvelgdamas į sieną, ir aš pajutau viduje šaltį.

Paskui jis prabilo. Tyliai, beveik be emocijų. Pasakė, kad iš pradžių nenorėjo vaiko. Kad sutiko gydytis tik todėl, kad aš to labai norėjau, bet slapta tikėjosi, kad nieko neišeis. Kad gydytojai sakys — neįmanoma, ir tada aš susitaikysiu, o jis atrodys kaip palaikantis vyras, kuris stengėsi. Kad trejus metus jis apsimetė, ėjo į procedūras, guodė mane — ir visą laiką meldėsi, kad nepavyktų.

Gulėjau, spoksodama į lubas, nebegalėdama pajudėti. Mažylis viduje judėjo, ir tai buvo taip tikra, taip apčiuopiama — o šalia sėdėjo žmogus, kuris sakė, kad nenorėjo šio vaiko. Mūsų vaiko.

Jis tęsė. Sakė, kad dabar bijo, kad nėra pasiruošęs, kad nežino, kaip būti tėvu. Kad gailisi, jog manęs tada nepratarė, kai viskas prasidėjo. Aš paklausiau, kodėl jis tylėjo visus šiuos mėnesius, kai aš vaikščiojau su pilvu, kai mes įrengėme vaikų kambarį, pirkome smulkutinius drabužius. Jis gūžtelėjo pečiais ir sakė, kad galvojo, kad priprastų prie šios minties. Bet nepriprato.

Aš nešaukiau, neverkiau. Tiesiog paprašiau, kad išeitų iš kambario. Likusią naktį gulėjau nemiegodama, padėjusi rankas ant pilvo, jausdama, kaip mažylis juda. Ir galvojau: kaip galėjau tiek metų gyventi šalia žmogaus, kurio visai nepažinojau?

Ryte paskambinau advokatui. Vyras bandė su manimi kalbėtis, aiškinti, kad tai pasakė panikoje, kad viskas bus gerai. Bet jau buvo per vėlu. Supratau, kad visus tuos tris metus svajojau apie šį vaiką viena. Kad praėjau skausmą ir viltį viena. Ir kad gimdysiu taip pat viena — bet dabar jau iš tikrųjų.

Po trijų savaičių gimė dukra. Mažytė, su tamsiais plaukais ir rimtu žvilgsniu. Žiūrėjau į ją ir supratau: tai buvo teisingas pasirinkimas. Nenoriu, kad ji augtų su tėvu, kuris nenorėjo jos gimimo. Kuris trejus metus man melavo, apsimesdamas, kad kartu siekiame šios laimės.

Skyrybos buvo užbaigtos po pusmečio. Buvęs vyras moka alimentus, bet nesiekia matyti dukters. Tikriausiai, taip sąžiningiau.

Ar jūs galėtumėte atleisti tokį išdavystę dėl šeimos išsaugojimo? Ar yra dalykų, kurių niekada neatleidžiama?