Mano vyras mane išdavė su mano pačia mama, bet jų vestuvių dieną pusseserė sušuko į telefoną: „Atvažiuok tuoj pat! Tai beprotybė!“

Man 27-eri, ir mano vaikystė niekada nebuvo laiminga. Mama mane pagimdė būdama aštuoniolikos ir nuo tada kasdien primindavo, kaip aš sugadinau jos gyvenimą. Tėtis paliko dėl manęs – šią frazę girdėjau taip dažnai, kad ji įaugo į mano asmenybę. Mes niekada nebuvome artimos. Mūsų santykiai buvo šalti, atitolę ir nuolat įtempti. Tačiau ji vis tiek buvo mano mama, ir kaip aš bestengčiau tai nuslėpti, dalis manęs vis tiek ją mylėjo.

Su vyru susipažinau universitete. Jis buvo dėmesingas, rūpestingas, davė man tą šilumą, kurios niekada negaudavau namuose. Susituokėme po dviejų metų. Mama nebuvo mūsų vestuvėse – sakė, kad turi svarbesnių reikalų. Seniai pripratome nesitikėti jos palaikymo.

Pirmosios santuokos metų buvo ramios. Aš kūriau karjerą, vyras taip pat dirbo, planavome vaikus. Bet palaipsniui jis pradėjo atitolti – užsibūti darbe, rašyti žinutes naktimis, vengti pokalbių. Jaučiau, kad kažkas negerai, bet bijojau klausti. Bijojau išgirsti tiesą.

Kartą jis grįžo namo ir pasakė, kad įsimylėjo kitą. Kad paduoda skyryboms. Paklausiau, kas ji tokia. Jis tylėjo. Tiesiog susikrovė daiktus ir išėjo.

Po mėnesio man paskambino pusseserė ir, vos gaudama kvapą iš pasipiktinimo, beveik šaukė į telefoną:

– Ar žinai, kad tavo mama tuokiasi? Ir žinai su kuo?

Negalėjau suprasti, apie ką ji kalba.

– Su tavo buvusiu vyru! Jie paskyrė vestuves šiam šeštadieniui. Atvažiuok tuoj pat, tai visiška beprotybė!

Neprisimenu, kaip ten patekau. Nedidelis restoranas miesto pakraštyje, keletas svečių, muzika. Mama stovėjo balta suknele – nerangiai jaunai jos amžiui – ir šypsojosi taip, kaip niekada nesišypsojo man.

Šalia jos mano buvęs vyras. Jis pamatė mane ir išbalo.

Aš priėjau arčiau. Svečiai nutilo, visi atsisuko į mane. Mama pažvelgė į mane tuo išraiška, kurią prisimenu nuo vaikystės – paniekos ir susierzinimo mišiniu.

– Ko tu čia atėjai? – paklausė ji šaltai. – Tu nekviesta.

Stovėjau ir negalėjau prasitarti nė žodžio. Visus šiuos metus maniau, kad pripratau prie jos abejingumo, prie jos žiaurumo. Bet tai buvo kitas lygmuo. Ji atėmė iš manęs vyrą. Ne atsitiktinai, ne per klaidą – sąmoningai, žinodama, ką daro.

– Kodėl? – pagaliau išspaudžiau aš.

Mama gūžtelėjo pečiais.

– Nes galėjau. Tu viską sugadindavai. Štai ir savo santuokos neišlaikei – vadinasi, jis buvo man skirtas.

Pažvelgiau į buvusį vyrą. Jis nusuko žvilgsnį, nesugebėdamas susitikti su manimi akimis. Ir tada supratau: jis nėra jos manipuliacijų auka. Jis sąmoningai pasirinko tai. Pasirinko moterį dvidešimt metų vyresnę, kuri buvo jo žmonos mama. Tai nebuvo apie meilę – tai buvo apie valdžią, pažeminimą, kerštą už kažką, ko aš taip ir nesupratau.

Apsisukau ir išėjau. Nesukėliau skandalo, nešaukiau, neverkiau svetimų žmonių akyse. Tiesiog išėjau. Atsisėdau į mašiną ir išvažiavau nuo šio košmaro.

Praėjo pusantrų metų. Jie gyvena kartu, girdėjau. Mama kartais bando paskambinti – matyt, kažko reikia arba nori pasigirti. Nepakeliu telefono ragelio. Nebeliko tos mergaitės, kuri tikėjosi motiniškos meilės. Nebeliko moters, kuri tikėjo, kad santykius galima pataisyti, jei labai stengiamasi.

Aš pradėjau gyvenimą iš naujo. Persikėliau į kitą miestą, pakeičiau darbą, pradėjau lankytis pas psichologą. Mokausi paleisti. Mokausi suprasti, kad aš nebuvo kalta dėl to, kokia buvo mano mama. Aš nesugadinau jos gyvenimo savo gimimu. Tai ji pasirinko neapykantą vietoj meilės. Tai ji nusprendė atkeršyti savo dukrai už savo nesėkmingą jaunystę.

Kartais man vis dar sapnuojasi košmarai – matau tas vestuves, tą baltą suknelę, tą panieką veide. Pabundu šalta prakaito. Bet kasdien skausmas tampa tylesnis. Aš mokausi gyventi be jų abiejų. Mokausi būti laiminga ne nepaisant, o tiesiog taip – nes nusipelniau to.

Neseniai sužinojau, kad jie išsiskyrė. Mama per pažįstamus bandė skambinti, atsiprašyti, norėjo susitikti. Atsisakiau. Kai kurie dalykai neatleidžiami. Kai kurios žaizdos negyja. Ir tai normalu – apsaugoti save, net jei kalbama apie artimiausius žmones.

Ar jūs galėtumėte atleisti gimtajai motinai už tokią išdavystę? Ar yra linijos, kurias peržengus žmogus praranda teisę būti šeima?