Man 62 metai, ir aš nusprendžiau pradėti naują gyvenimą, tačiau vienas vakaras su vaikais sugriovė viską, kuo tikėjau…

Man šešiasdešimt du metai. Su vyru išsiskyrėme prieš septynerius metus — jis išėjo pas kitą, penkiolika metų jaunesnę. Klasika. Aš išgyvenau, išverkiau, išmokau gyventi viena.

Vaikai suaugę, gyvena savo šeimose. Dukra kitame mieste, sūnus čia, bet retai matomės. Visi užimti, visi turi reikalų. Nekaltinu jų. Taip yra gyvenimas.

Pirmosios po skyrybų metų tiesiog egzistavau. Darbas, namai, televizorius. Draugės kvietė kur nors — atsisakydavau. Nematau prasmės.

Į šokius mane nuvilko kaimynė. Sakė, kad ten linksma, gyva muzika, padorūs žmonės. Trys mėnesius priešinausi. Po to pasidaviau — tiesiog kad ji nurimtų.

Pirmą vakarą prasėdėjau kampe. Jaučiausi kvailai — sena moteris šokiuose, kaip paauglys diskotekoje.

Jis pats priėjo. Pakvietė į lėtą šokį. Neprašė, nestūmė. Tiesiog ištiesė ranką ir laukė.

Šokome tyliai. Po to pasiūlė arbatos bufetėje. Pradėjome bendrauti. Našlys, šešiasdešimt penkerių metų, žmona mirė prieš ketverius metus. Du suaugę vaikai, trys anūkai. Dirbo inžinieriumi, dabar pensininkas.

Paprastas žmogus. Ramus, dėmesingas, su geromis akimis.

Pradėjome susitikinėti kiekvieną savaitę. Iš pradžių tik šokiuose, po to — kavinėje, parke, kine. Jis nespaudė, nestesino. Skambino kiekvieną vakarą, klausė, kaip praėjo diena. Klausėsi. Tikrai klausėsi, o ne laukė, kada galės kalbėti apie save.

Po pusmečio jis pasiūlė gyventi kartu. Sakė, kad mes jau nejauni ir neverta gaišti laiko prieštaravimams. Pasakė, kad esu jam brangi ir jis nori pabusti šalia.

Sutikau. Pirmą kartą per septynerius metus pajutau, kad vėl gyvenu.

Sekmadienį pasikviečiau vaikus į namus. Norėjau jiems papasakoti asmeniškai, o ne telefonu. Paruošiau pietus, padėjau stalą. Jaudinausi kaip mergaitė.

Kai visi susėdo, pasakiau, kad turiu naujienų. Kad sutikau žmogų. Kad nusprendėme apsigyventi kartu.

Pasiruošiau įvairioms reakcijoms. Nusistebėjimui, klausimams, galbūt net nepasitenkinimui — mama, ar esi tikra, kai jį pažįsti tik pusę metų.

Bet tai, kas įvyko, nesitikėjau.

Dukra pabalo. Apsisuko su broliu. Po to tyliai paklausė, ar žinau, kas jis toks. Paminėjo jo vardą — pilną vardą su pavarde.

Palinksėjau. Žinoma, žinau. Mes pusmetį kartu.

Sūnus tyliai išsitraukė telefoną. Atsidarė nuotraukas ir parodė man ekraną.

Pirmoje nuotraukoje — mano buvęs vyras. Šalia jo moteris, ta pati, pas kurią jis išėjo. O šalia jos, apkabinęs per pečius — jis. Mano vyras iš šokių. Jie stovėjo trise ir šypsojosi.

Sūnus pervertė toliau. Dar viena nuotrauka. Ir dar viena. Tos moters ir mano buvusio vyro vestuvės. Jis — tarp svečių. Fone, bet aiškiai matomas.

Sūnus pasakė, kad tai jos tėvas. Tos moters, kuri išardė mano santuoką, tėvas.

Žiūrėjau į ekraną ir negalėjau įkvėpti.

Dukra paėmė mane už rankos. Paklausė, ar žinojau. Aš pakratiau galvą.

Sūnus sakė, kad atsitiktinai matė juos kartu prieš mėnesį. Jį su mano buvusiu, kavinėje. Kalbėjosi, juokėsi. Kaip seni pažįstami. Tuomet sūnus nesuprato, pradėjo ieškoti informacijos. Rado tas nuotraukas jo dukters socialinių tinklų paskyroje.

Viskas susidėliojo.

Jis žinojo, kas esu. Nuo pat pradžių žinojo.

Vakarą praleidau viena, galvojau. Prisimenu mūsų pokalbius. Jis niekada neklausė apie buvusį vyrą. Aš pati papasakojau — trumpai, be detalių. Jis klausėsi, linktelėjo, neuždavė klausimų.

Dabar aišku kodėl.

Surinkau jo numerį. Paklausiau tiesiai — ar jis žinojo. Pauzė. Ilga, sunki. Po to jis pasakė, kad taip. Kad mano pavardę sužinojo per antrą pasimatymą. Kad norėjo pasakyti, bet nežinojo kaip. Kad bijojo mane prarasti. Kad jo jausmai tikri, nepaisant nieko.

Paklausiau, ko jis norėjo. Kodėl tada priėjo per šokius. Kodėl pradėjo visa tai.

Jis sakė, kad jam buvo gėda dėl dukters. Kad matė, kaip mano šeima subyrėjo. Kad norėjo susipažinti, galbūt atsiprašyti. O tada pamatė mane — ir viskas pasikeitė.

Klausiau, ir nežinojau, kuo tikėti.

Nuo to laiko praėjo mėnuo. Jis skambina kiekvieną dieną. Rašo žinutes. Prašo susitikti, pasikalbėti. Sako, kad mane tikrai myli.

Vaikai mano, kad turėčiau nutraukti bet kokius ryšius. Dukra sako, kad tai pernelyg keista. Sūnus tyli, bet matau pagal jo akis — jis sutinka su seserimi.

O aš nežinau.

Pusė metų laimės. Tikros, šiltos, gyvos. Pirmą kartą per daugelį metų jaučiausi moterimi, o ne palikta žmona.

Bet jis — tos, kuri sugriovė mano santuoką, tėvas. Ir jis tylėjo apie tai pusę metų.

Sakykite atvirai: ar galima statyti ryšius ant tokio pagrindo? Ar tam tikros sąsajos nuodijamos nuo pat pradžių — ir geriau išeiti, kol dar neskaudžiau?