Vyras išėjo po dvidešimt aštuonerių metų, nes — kaip pasakė — „nori dar pagyventi”. Pradėjau sodinti pomidorus, kad užimčiau rankas. Šiais metais nusprendžiau pardavinėti uždarinių produktus vietinėje turgavietėje

Algirdas pastatė lagaminą prie durų ketvirtadienį, tuoj po pietų. Nė lėkštės neatnešė prie kriauklės. Žiūrėjau į tą lagaminą — tamsiai mėlyną, nupirktą kelionei į Turkiją prieš devynerius metus — ir atrodė, kad matau jį pirmą kartą. Tarsi iki tol ramiai stovėjo ant spintoje ir laukė savo didžiojo momento.

— Birutė, aš tave gerbiu, — pasakė, stovėdamas prieškambaryje su švarku rankoje. — Bet aš dar noriu pagyventi.

Nesurikus. Neverkiau. Pasakiau tik: „Lėkštė ant stalo” — ir nuėjau į virtuvę baigti plauti indų. Pro sieną trenkė durys. Atsisėdau ant kėdutės ir dvidešimt minučių žiūrėjau į vandens lašą, kabantį nuo čiaupo ir nenorintį nukristi.

Dvidešimt aštuoneri metai. Trys vaikai — Eglė, Tomas, Darius. Bendra paskola, sumokėta prieš trejus metus. Dviejų kambarių butas daugiabutyje Panevėžyje, Klaipėdos gatvėje. Ir sklypas numeris keturiasdešimt trys Šeimos sodo bendrijoje prie Pasvalio, kurį Algirdas mylėjo kaip ketvirtą vaiką, o aš nekęsdavau visa širdimi.

Nes tai visada buvo jo sklypas. Jo pomidorai, jo agurkai, jo pavėsinė, nudažyta žaliai kas antri metai. Aš buvau skirta gaminti sumuštinukus, kuriuos jis veždavo maišelyje, ir klausytis, kaip pasakoja kaimynams, kad „mano žmona — tai ne sodininko tipas.”

Dvidešimt metų dirbau pamainomis maisto perdirbimo fabrike — ryte keldavausi ketvirtą, grįždavau po antros — ir paskutinis dalykas, kurio man reikėjo, buvo knaisiojimasis žemėje trisdešimtyje kvadratinių metrų.

Kai Algirdas išėjo, galvojau, kad sklypas bus pirmas dalykas, kurio atsikratysiu. Tegul pasiima. Tegul ten sodina savo pomidorus su ta naująja — nes buvo naujoji, žinoma kad buvo — Loreta, keturiasdešimt treji, iš jo įmonės buhalterijos. Klasika kaip iš žurnalo.

Bet Algirdas sklypo nenorėjo. Per telefoną pasakė, kad tai „etapas, kurį užsklendžia.” Loreta turėjo butą su terasa naujame name. Kam jiems pavėsinė su šiferio stogu?

Vaikai irgi nesusidomėjo. Eglė gyveno Klaipėdoje ir turėjo savo gyvenimą. Tomas kraipė galvą — „Mama, aš neturiu laiko lysvelėms.” Darius, jauniausias, studijavo Šiauliuose ir apskritai neatsakinėdavo į skambučius.

Likau su sklypu kaip su nepageidaujamu šunimi po skyrybų.

Pirmąją žiemą po Algirdo išėjimo atsimenu kaip pro rūką. Eidavau į darbą, grįždavau į tuščią butą, valgydavau duoną su sviestu prie kriauklės. Fabriko draugės šnibždėdavosi už nugaros, o Nijolė iš pakavimo pasakė man tiesiai į akis: „Birutė, susitvarkyк, nes atrodai kaip iš laidotuvių.”

Ji buvo teisi. Atrodžiau kaip iš laidotuvių, nes jaučiausi kaip laidotuvėse — tik niekas nemirė, o aš nežinojau, ką iš tikrųjų laidoju. Algirdą? Save iš prieš dvidešimt aštuonerius metus? Tą moterį, kuri tikėjo, kad lėkštė ant stalo ir sumokėta paskola yra pakankamas meilės įrodymas?

Kovą, kai šiek tiek atlėgo sniegas, nuvažiavau į sklypą. Nežinau kodėl. Galbūt iš įpročio — Algirdas visada važiuodavo kovą „patikrinti, ką padarė žiema.” Pavėsinė atrodė apgailėtinai.

Dažai luptinėjosi, vienas langas buvo įskeldėjęs, o lysvelėse gulėjo perdžiūvę praeitų metų pomidorų stiebai, kurių niekas neišvalė rudenį. Atsisėdau ant medinės suoliuko, kuris palinkęs po manimi, ir pagalvojau: tai yra lygiai toks pat mano gyvenimas. Apleistas, purvinas, niekieno.

Bet paskui pamačiau kažką. Prie tvoros, po senų lapų sluoksniu, kilo svogūnų laiškai ir melisa. Patys. Niekas jų nesodinо, niekas nelaistė, niekas neprašė — o jie augo. Atkakliai, tyliai, be leidimo.

Paėmiau grėbliuką, kabėjusį ant vinies pavėsinėje, ir pradėjau grabstytis. Negalvodama, neplanuodama. Rankos pačios žinojo, ką daryti, nors dvidešimt metų apsimečiau, kad nežinau. Nes tiesa tokia, kad aš užaugau kaime prie Rokiškio.

Močiutė Albina turėjo sodą, kuriame augo viskas — nuo braškių iki krienų. Vaikystėje eidavau paskui ją su laistytuvu ir maniau, kad tai yra gražiausias dalykas pasaulyje. Paskui persikėliau į Panevėžį, ištekėjau už Algirdo, gavau darbą fabrike ir kažkaip ta mergaitė su laistytuvu dingo.

Tą kovą ją suradau.

Per balandį ir gegužę dariau sklype tai, ko Algirdas nepripažino — sodinau žoleles. Baziliką, čiobrelį, rūtą, mėtą. Algirdas visada kartodavo, kad „sklypas yra daržovėms, o ne tiems niekalams.” Pasodinti žolelių vietoj pomidorų buvo kaip maža, tyli revoliucija.

O paskui pasodindavau ir pomidorų. Bet ne paprastų — nusipirkau senų veislių sėklų, tokių kokias turėjo močiutė Albina. Jaučio širdis, Malinovijus milžinas. Parduotuvės darbuotoja žiūrėjo į mane su pagarba. „O, kas nors išmano” — pasakė. Ir tie trys žodžiai padarė man daugiau gero nei pusmetis miego tablečių.

Vasarą lysvelės sprogo. Pomidorai augo taip, kad nespėjau jų valgyti. Kaimynė iš gretimo sklypo, Janina, septyniasdešimtmetė su amžinai žeme aptaškytomis rankomis, priėjo prie tvoros ir pasakė:

— Vaikeli, tu turi ranką tam. Daryк uždarinių, nes viskas suges.

Janina išmokė mane daryti pomidorų tyrę taip, kaip darė jos mama — su česnaku, baziliku ir žiupsneliu cukraus. Parodė, kaip sterilizuoti stiklainius, kaip daryti kečupą su paprika, kaip džiovinti žoleles, kad neprarastų aromato.

Stovėjome jos pavėsinėje, kuri kvepėjo čiobreliu ir senu medienu, ir virėme. Ji pasakojo apie savo vyrą, kuris mirė prieš septynerius metus, ir apie dukrą, kuri skambina kartą per savaitę iš Utenos. Aš pasakojau apie Algirdą. Janina klausėsi, linkčiojo galvą ir sakė: „Gerai, kad išėjo. Dabar turi vietos.”

Rudenį turėjau šimtą dešimt stiklainių. Pomidorų tyrė, kečupas, džiovinti pomidorai aliejuje, žolelių mišiniai. Nežinojau, ką su jais daryti. Tomas užsuko aplankyti, pamatė lentynas virtuvėje linkstančias nuo stiklainių ir nusijuokė: „Mama, atidaryk verslą.”

Juokavo. Bet aš nejuokavau.

Sausį nuėjau į savivaldybę ir paklausiau apie galimybę prekiauti turguje. Tarnautoja pažiūrėjo į mane kaip į beprotę — moteris po penkiasdešimties, viena, nori pardavinėti uždarinių.

Bet dokumentai buvo paprasti, mokestis nedidelis. Vasarį jau turėjau savo vietą šeštadienio turguje Panevėžio centrinėje turgavietėje — staliukas, languotas staltiesė, stiklainiai su ranka rašytomis etiketėmis, nes Darius, kuris pagaliau pradėjo atsakinėti į skambučius, suprojektavo man logotipą, o aš jį perrašydavau ranka ant kiekvienos lipnios etiketės.

Pirmą dieną pardaviau tris stiklainius. Antrą — septynis. Trečią — atėjo ponia Kazlauskienė iš kaimyninio rajono, paragavo pomidorų tyrės ir pasakė: „Ponia Birutė, tai skanu kaip pas mano močiutę.” Savaitę vėliau ponia Kazlauskienė grįžo su drauге. Draugė grįžo su seserimi. Sesuo grįžo su kaimyne.

Dabar balandis. Šeštadieniais keliuosi penktą. Kraunamų stiklainius į automobilį — taip, nusipirkau automobilį, mažą, naudotą, bet mano, ne mūsų. Važiuoju į turgų. Šeštą jau stovi pirmieji žmonės. Ne eilė — sakykim, grupelė. Bet stovi. Laukia mano uždarinių.

Algirdas paskambino praeitą savaitę. Loreta jį paliko — paaiškėjo, kad terasa naujame name nepakeičia to, kas statoma metų metais. Klausė, ar gali užsukti į sklypą „pažiūrėti, kas ten dedasi.” Pasakiau, kad sklypas užimtas. Nepasakiau: „Manęs.” Tegul pats atspėja.

Vakar vakare Janina atnešė man levandų daigų. „Kitais metais pridėsi į pasiūlą levandų maišelius” — pasakė dalykiškai, tarsi planų karinę kampaniją. Paėmiau tuos daigus, įmerkiau į kibirą su vandeniu ir pastatiau ant palangės. Stovi dabar tarp užuolaidėlės ir puodo su mėta ir atrodo kaip mažas pažadas.

Šešiasdešimtus metus pradėsiu su savo prekystaliu, rankomis kvepiančiomis baziliku ir sklypu, kurį pagaliau myliu. Močiutė Albina turbūt sakytų: „Na matai?”

Nesakė. Bet žinojo.

O jūs kaip manote: ar kartais reikia, kad gyvenimas tave pastumtų į kampą, jog pagaliau atrastum save — ir ar kada nors buvote dėkingi už tai, kas iš pradžių atrodė kaip praradimas?