„Ačiū, kad mane metei“ – labai stiprus straipsnis kiekvienai moteriai!

Niekada nemaniau, kad kada nors mano frazė: „Kaip tu galėjai mane mesti?“ pavirs „Ačiū, kad mane metei“…

Tai buvo ilgas kelias, kuriuo aš vis dar einu, kad pamatyčiau geriausia, ką tu kada nors padarei dėl manęs. Man teko rimtai suaugti. Giliai širdyje išsiaiškinti, kuo aš buvau iš tiesų ir kuo virtau.

Man teko aiškintis su savivertės likučiais, klaidingai pasikliovusiais mano „žmonos“ ar „motinos“ statusu – tiesiog būti kažkieno antrąja puse.

Man teko pažvelgti į akis didžiausioms savo baimėms – kaip gyventi šiame pasaulyje vienai. Visiškai visiškai vienai. Be visa ko, kas galėjo man pasakyti, ar aš teisingai elgiuosi.

Man teko išmokti pasitikėti vidiniu balsu – tuo, kuris sakė man eiti toliau, į neištirta, kad rasčiau kažką kitą, vietoje to, kad įkišusi galvą į smėlį, nematyčiau, kaip einu.

Man teko išmokti pasikliauti tik savimi. Mokėti už stogą virš galvos ir už drabužius, nesitikint atsarginės antros algos – tavosios – jei manosios staiga neužtektų.

Man teko išmokti vertinti save. Aiškiai pamatyti per skausmą ir kančią, kad aš vis dar moteris – graži, gracinga ir drąsi. Nors aš ir ne „ta, su kuria tau lemta būti“, aš vis dar ta, kuri verta, kad su ja būtų.

Man teko išmokti kantrybės, kantrybės sau, kai atrodė, kad aš niekada nenustosiu verkti ir tiesiog laukti… kantriai laukti, kai aš galėsiu pajusti džiaugsmo kibirkštis vidury audros.

Man teko išmokti balanso. Rasti balansą tarp to, ko reikia man ir ko reikia mūsų vaikams. Aš viena, o jie du ir kartais man atrodo, kad manęs vienos jiems niekada nepakaks. Vienaip ar kitaip aš susitvarkau.

Man teko išmokti pažeidžiamumo. Kaip prisileisti prie savęs kitus vyrus, kurie norėjo mane mylėti, net kai aš nebuvau pasiruošusi atverti jiems savo širdies.

Man teko išmokti paleisti savo išdidumą, todėl kad man teko daug kartų prašyti pagalbos, nes viską daryti vienai iš pradžių buvo labai sunku. Man teko prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, nors dabar aš matau, kad daugelis buvo neteisingi ir skausmingi.

Man teko priimti tai, kad žmonės kalbės apie mane. Ir išmokti, kad tai normalu. Stipri moteris mokosi vaikščioti aukštai iškelta galva, net kai pasaulis šnibždasi jai už nugaros.

Man teko išmokti užuojautos. To, ko man visada trūko. Atjautos kitiems žmonėms, kurie priima sprendimus, kuriuos aš ne visada suprantu.

Man teko iš naujo išmokti jaustis vientisa. Kad nėra kažko, kas mane papildytų, kad aš visavertė. Aš drąsi, graži, nors ir netobula. Ir to pakanka vientisumui.

Man teko išmokti, kad aš niekada nesutiksiu būti kažkieno atsarginiu variantu. Nusipelnau būti pirma, viena ir vienintele tam, kuris įsitikinęs, kad aš to verta.

Teko priimti savo netobulumą, kad aš galiu gyventi iš tiesų, neapsimetinėdama tuo, kuo nesu.

Teko išmokti, kad mano širdis vėl gali mylėti.

Ir nors ilgą laiką negalėjau išreikšti jausmų naujam žmogui, tačiau jaučiau, kad tai įmanoma taip pat, kaip kadaise buvo su tavimi.

Ir galiausiai man teko išmokti atleidimo.

Todėl kad tai vienintelis dalykas, kurį liko padaryti, kad eičiau toliau…