Vitalija pamatė, kaip jos vyras įėjo į kavinę ir atsisėdo prie nepažįstamos moters. Jai vos širdis nesustojo. Ir ji, ilgai negalvojusi, nusprendė sekti paskui jį…

Vitalija ramiai važiavo autobusu namo ir žiūrėjo pro langą. Diena buvo ilga, todėl ji tikėjosi vakare išgerti arbatos, ramiai pavakarieniauti ir anksčiau atsigulti.

Pastaruoju metu Mykolas vis dažniau vėluodavo grįžti iš darbo. Jis tapo uždaresnis, greitai susierzindavo, o į paprastus klausimus atsakydavo taip, lyg žmona jį tardytų.

Vitalija ilgai stengėsi neprisigalvoti nieko blogo. Ji tikino save, kad vyras pavargęs, turi daug darbo ir jam tiesiog reikia ramybės.

Tą dieną ji nusprendė jam paskambinti.

„Mykolai, labas. Kur tu dabar?“ paklausė Vitalija.

Kitame laido gale kelioms sekundėms stojo tyla.

„Kaip tai kur?“ nepatenkintas atsakė vyras. „Darbe, žinoma. Kur dar galėčiau būti tokiu metu?“

„Tiesiog paklausiau. Aš važiuoju autobusu namo.“

„Vitalija, dabar tikrai neturiu laiko kalbėti. Darbo iki kaklo.“

Ji jau norėjo atsisveikinti, kai atsitiktinai pažvelgė pro langą ir apmirė.

Šaligatviu ėjo Mykolas.

Jis vilkėjo tą patį tamsų paltą, su kuriuo ryte išėjo iš namų, ir laikė telefoną prie ausies. Jis ėjo greitai, dairydamasis aplinkui, tačiau žmonos autobuse nepastebėjo.

Vitalijai pasidarė sunku kvėpuoti.

„Mykolai, ar tu tikrai esi darbe?“ tyliai paklausė ji.

Vyras sunkiai atsiduso.

„Negi nesupranti, kad trukdai man dirbti? Taip, esu darbe.“

Tuo metu jis pasuko už kampo.

Vitalija nedvejodama paspaudė sustojimo mygtuką. Vos autobusui sustojus, ji išlipo ir nuskubėjo paskui vyrą.

Ji tyčia nenutraukė pokalbio. Kol Mykolas kalbėjo telefonu, jis mažiau dairėsi aplinkui ir negalėjo pastebėti, kad žmona seka iš paskos.

„Norėjau tik paklausti, ar šiandien grįši laiku“, tęsė Vitalija, stengdamasi kalbėti ramiai.

„Nežinau. Tikriausiai vėliau. Sakiau, kad turiu daug darbo.“

Mykolo balsas staiga pritilo.

Jis priėjo prie nedidelės kavinės, esančios už kampo, atidarė duris ir įėjo vidun. Vitalija sustojo kitoje gatvės pusėje.

Pro langą ji pamatė, kaip vyras apsidairė po salę ir nuėjo prie staliuko, kur jo jau laukė jauna nepažįstama moteris.

Mykolas plačiai nusišypsojo, atsisėdo priešais ją ir tik tada skubiai tarė žmonai:

„Gerai, aš užimtas. Perskambinsiu vėliau.“

Jis nutraukė pokalbį.

Vitalija atsisėdo lauko terasoje prie priešais esančios kavinės. Iš tos vietos ji puikiai matė vyrą ir jo draugę.

Rankos drebėjo, o galvoje sukosi viena mintis po kitos.

Kas ta moteris? Kiek laiko jie susitikinėja? Kiek kartų Mykolas jai melavo, sakydamas, kad pasiliks darbe?

Vitalija norėjo įeiti į kavinę, prieiti prie jų staliuko ir pareikalauti paaiškinimo. Tačiau nežinojo, ką pasakyti. Nenorėjo pradėti scenos nepažįstamų žmonių akivaizdoje.

Tuo metu prie Mykolo staliuko priėjo gėlių pardavėja, rankose laikanti kelias raudonų rožių puokštes.

Mykolas išsirinko pačią didžiausią ir padavė ją jaunai moteriai.

Ši nusišypsojo, pasilenkė prie jo ir kažką tyliai pasakė.

Vitalijai suspaudė krūtinę. Per pastaruosius metus vyras jai nebuvo padovanojęs nė vienos gėlės. Net per jų vestuvių metines jis teisinosi pamiršęs.

Tą akimirką ji nusprendė neiti į vidų.

Ji norėjo pamatyti, ką Mykolas darys išgirdęs naujieną, kuri galėtų sugriauti visus jo planus.

Vitalija vėl surinko vyro numerį.

Mykolas kurį laiką žiūrėjo į ekraną, nenorėdamas atsiliepti. Galiausiai pakėlė telefoną.

„Kas dar nutiko?“ paklausė jis.

Vitalija giliai įkvėpė.

„Turiu tau pasakyti vieną labai svarbų dalyką.“

„Negalėjai palaukti iki vakaro?“

„Ne. Negalėjau.“

Ji trumpam nutilo, stebėdama vyrą pro kavinės langą.

„Mykolai, mes turėsime vaiką.“

Vyras sustingo.

Šypsena dingo nuo jo veido. Jis lėtai atsilošė kėdėje ir pažvelgė į priešais sėdinčią moterį.

„Ką tu pasakei?“ tyliai paklausė jis.

„Aš nėščia.“

Vitalija pati nežinojo, kodėl pasirinko būtent tokį melą. Galbūt norėjo pamatyti, ar šeima jam dar ką nors reiškia. Gal norėjo, kad jis bent akimirkai pajustų tokią pat sumaištį, kokią dabar jautė ji.

„Vitalija, ar tu tikra?“

„Taip“, atsakė ji. „Bet dabar negaliu kalbėti. Važiuoju namo. Vakare viską aptarsime.“

Ji nutraukė pokalbį.

Mykolas dar kurį laiką sėdėjo nejudėdamas. Jo veidas tapo rimtas ir išsigandęs. Jauna moteris kažko jo paklausė, tačiau jis tik papurtė galvą.

Po kelių minučių nepažįstamoji padėjo rožes ant stalo, paėmė rankinę ir skubiai išėjo iš kavinės.

Vitalija sekė ją akimis, tačiau nepakilo. Ji pajuto keistą nusivylimą. Tikėjosi, kad išvys daugiau, išgirs bent dalį jų pokalbio ar supras, kas iš tiesų vyksta.

Mykolas iškart pradėjo skambinti žmonai.

„Kur tu?“ paklausė jis, vos Vitalija atsiliepė.

„Pakeliui namo.“

„Aš irgi netrukus grįšiu.“

„Bet juk sakei, kad turi daug darbo.“

Vyras kelioms sekundėms nutilo.

„Darbą galima atidėti. Tai svarbiau.“

Vakare Vitalija sėdėjo svetainėje ir laukė. Ji vis dar nežinojo, ką darys, kai vyras grįš. Prisipažins, kad viską matė? Paklaus apie moterį? O gal leis jam kalbėti ir stebės, kiek dar melo jis sugebės sukurti?

Netrukus pasigirdo rakinamos durys.

Mykolas įėjo į kambarį, rankose laikydamas raudonų rožių puokštę. Tą pačią, kuri prieš kelias valandas buvo skirta kitai moteriai, arba bent jau labai panašią.

„Vitalija“, pradėjo jis ir priėjo arčiau. „Kodėl man anksčiau nieko nesakei? Kada sužinojai? Kaip jautiesi? Ar jau buvai pas gydytoją?“

Jo veide buvo tiek džiaugsmo ir jaudulio, kad Vitalija akimirką sutriko.

Ji žiūrėjo į vyrą ir negalėjo patikėti, kaip lengvai jis persijungė iš vieno gyvenimo į kitą.

„Ar tu šiandien tikrai buvai darbe?“ staiga paklausė ji.

Mykolas sustingo.

„Žinoma. Juk sakiau.“

„Visą dieną?“

„Taip.“

Vitalija pažvelgė į rožes jo rankose.

„Ir šias gėles taip pat pirkai darbe?“

Vyras nuleido akis.

Kambaryje stojo tokia tyla, kad buvo girdėti sieninio laikrodžio tiksėjimas.

„Mykolai, aš tave mačiau“, ramiai pasakė Vitalija. „Mačiau, kaip melavai man telefonu. Mačiau, kaip įėjai į kavinę, atsisėdai prie kitos moters ir nupirkai jai raudonų rožių.“

Vyras pabalo.

„Vitalija, viskas ne taip, kaip tu galvoji.“

„Tada paaiškink, kaip yra.“

Jis atsisėdo į fotelį ir ilgai tylėjo. Vitalija stovėjo priešais jį, suspaudusi rankas, kad jos nedrebėtų.

„Ji dirba su manimi“, pagaliau prabilo Mykolas. „Mes pastaruoju metu daug bendravome. Per daug. Šiandien turėjome viską užbaigti.“

„Todėl nupirkai jai rožių?“

„Norėjau atsiprašyti. Pasakyti, kad negaliu palikti šeimos.“

Vitalija nežinojo, ar tikėti bent vienu jo žodžiu.

„Ar tarp jūsų kas nors buvo?“

Mykolas neatsakė iš karto.

To trumpo delsimo visiškai pakako.

Vitalija pajuto, kaip jos viduje kažkas lūžta.

„O vaikas?“ tyliai paklausė vyras. „Tu tikrai laukiesi?“

Vitalija pažvelgė jam tiesiai į akis.

„Ne.“

Mykolas nustebęs pakėlė galvą.

„Aš melavau“, pasakė ji. „Norėjau pamatyti, ką pasirinksi, kai pagalvosi, kad mūsų gyvenimas pasikeis.“

„Kaip galėjai taip pasielgti?“

Vitalija karčiai nusijuokė.

„Tu visą dieną melavai, kad esi darbe, sėdėjai kavinėje su kita moterimi ir pirkai jai rožes. Bet dabar piktiniesi, kad vieną kartą pamelavau aš?“

Mykolas nuleido galvą.

Tą vakarą Vitalija jo neišvarė. Tačiau ir neatleido.

Ji pasakė, kad jam teks miegoti kitame kambaryje, kol ji nuspręs, ar jų santuokoje dar liko ką gelbėti. Rožes ji paliko ant stalo, bet į vazą nepamerkė.

Ryte jos jau buvo pradėjusios vysti.

Žiūrėdama į jas Vitalija suprato, kad vien džiaugsmingo veido ir gražių žodžių neužtenka, kad išduotas pasitikėjimas sugrįžtų.

Pirmą kartą gyvenime ji nebegalvojo, ar sugebės atleisti Mykolui.

Ji galvojo, ar apskritai dar nori su juo likti.