Agresijoje ir ašarose moteris išbėgo iš namų ir paliko vyrą vieną su trimis vaikais. Praėjo dvi dienos ir ji gavo laišką…

„Aš visą dieną dirbau, kad tu visą laiką galėtum likti namie ir žaisti su vaiku“.

Grįžęs namo po darbo, šeimos tėvas nusprendė ramiai pažiūrėti futbolo varžybas, neapsikraudamas namų ir tėviškomis pareigomis. Guldyti rėkiančius vaikus miegoti jam visiškai nesinorėjo.

Tačiau tą vakarą viskam buvo lemta pasikeisti – trenkusi durimis, žmona išėjo, netekusi kantrybės. Vaikai liko su tėvu. Ramus vyriškas pasaulis su alumi ant sofos staiga apsivertė aukštyn kojomis.

Štai ką vyras parašė žmonai po poros dienų:

„Mano brangioji,
Prieš porą dienų mes susipykome. Aš grįžau namo, griūdamas iš nuovargio. Buvo 8 vakaro, ir aš paprasčiausiai norėjau virsti ant sofos ir pažiūrėti varžybas.

Tu buvai blogos nuotaikos ir taip pat baisiai pavargusi. Vaikai pešėsi, o mažylis rėkė, kol tu guldei jį miegoti.
Aš padidinau garsą, kad negirdėčiau viso to.

„Tu juk nenumirsi, jei truputį padėsi ir įneši indėlį į vaikų auklėjimą?“ – paklausei tu, pritildžiusi garsą.

Aš suirzęs atsakiau: „Aš visą dieną dirbau, kad tu visą laiką galėtum likti namie ir žaisti lėlių namelį“.

Prasidėjo barnis, vienas po kito pabiro argumentai. Tu verkei, kadangi pavargai ir pykai. Aš daug visko tau prikalbėjau. Tu šaukei, kad daugiau taip negali. Paskui tu išbėgai iš namų ir palikai mane vieną su vaikais.

Man teko pačiam pamaitinti juos vakariene ir paguldyti miegoti. Kitą dieną tu negrįžai. Darbe aš pasiėmiau išeiginę ir likau namie su vaikais.

Aš praėjau visas ašaras ir skundus.

Aš visą dieną laksčiau ratais po namus, neturėdamas laisvos minutės net nusiprausti vonioje.

Aš tuo pačiu metu šildžiau pieną, rengiau vaikus ir ploviau virtuvę.

Aš buvau uždarytas namie visą dieną, neturėdamas galimybės pasikalbėti su žmogumi, vyresniu nei 10 metų.

Aš neturėjau galimybės normaliai atsisėsti už stalo ir pasimėgauti maistu – reikėjo visą laiką prižiūrėti vaikus.

Aš jaučiau tokį išsekimą, kad galėjau neprabusdamas išmiegoti 20 valandų. Bet tai neįmanoma, kadangi mažylis pabunda ir rėkia kas 3 valandas.

Aš be tavęs pragyvenau 2 dienas ir 1 naktį. Aš viską supratau.

Aš supratau, kaip tu pavargsti.

Aš supratau: būti motina – nuolatinis pasiaukojimas.

Aš supratau, kad tai daug sunkiau, nei sėdėti ofise po 10 valandų ir priiminėti rimtus finansinius sprendimus.

Aš supratau – tu paaukojai savo karjerą ir materialinę laisvę, kad būtum šalia vaikų.

Aš supratau, kaip sunku, kai tavo finansinė padėtis priklauso ne nuo tavęs, o nuo tavo partnerio.

Aš supratau, ką tu aukoji, kai atsisakai eiti su draugais į vakarėlį ar sporto salę. Tu elementariai negali užsiimti mėgstama veikla ir net išsimiegoti.

Aš supratau, kaip tu jautiesi, kai tave užrakina su vaikais, ir tu praleidi viską, kas vyksta aplink.

Aš supratau, kodėl tu įsižeidi, kai mano mama kritikuoja tavo auklėjimo metodus. Niekas nesupranta vaikų geriau, nei jų motina.

Aš supratau, kad motinų atsakomybė yra pati didžiausia visuomenėje. Deja, niekas to nevertina ir neaukština.

Aš rašau tau šį laišką tiesiog todėl, kad pasakyčiau, kaip ilgiuosi tavęs. Aš nenoriu, kad dar viena tavo diena praeitų be šių žodžių:

„Tu labai drąsi, tu puikiai susitvarkai ir aš žaviuosi tavimi!“

Žmonos, motinos ir namų šeimininkės vaidmuo visuomenėje yra pats svarbiausias, bet vertinamas mažiausiai.
Pasidalinkite šiuo laišku su savo draugais, kad mes visi galų gale imtume aukštinti svarbiausią pasaulyje profesiją – motinų profesiją!