«Anūkei dovanų nedovanosiu,» — pasakė anyta mūsų įdukrai per šeimos šventę. Vakare ėmėmės veiksmų, ir jau ryte ji buvo pati mylimiausia močiutė su dovanomis…

Mes įsivaikinome mergaitę prieš trejus metus, kai jai buvo šešeri. Ilga įvaikinimo istorija, dokumentai, patikrinimai, laukimas. Bet kai pagaliau ją parsivežėme namo, supratome — ji mūsų. Ne pagal kraują, bet pagal širdį. Mūsų dukra visomis prasmėmis.

Anyta nuo pat pradžių atsiliepė į tai šaltai. Nereikalavo atvirai, bet jautėsi — ji nepriima mergaitės kaip anūkės. Susitikimų metu būdavo mandagi, bet atsiribojusi. Niekada jos neapkabino, nesidomėjo jos reikalais, kaip tai darė su kitais anūkais.

Per šeimos šventę dukros gimtadienio proga susirinko visa giminė. Vaikai gavo dovanas nuo močiutės — kiti anūkai gavo brangius žaislus, pinigus. Mūsų dukra stovėjo netoliese, laukdama savo eilės su viltimi akyse.

Anyta pažvelgė į ją ir šaltai pasakė, visų akivaizdoje: “O tau dovanų nedovanosiu. Tu man ne tikra anūkė.” Tiesiog taip, ramiai, lyg praneštų kažką akivaizdaus.

Dukra pabalo. Lupos sudrebėjo, bet ji neverkė. Tiesiog atsitraukė į šalį ir daugiau nepriėjo prie stalo. Mačiau, kaip ji sėdėjo kambario kampe, maža, susigūžusi, bandydama pasidaryti nematoma. Širdis plyšo.

Aš ir vyras buvome įtūžę, bet susilaikėme iki šventės pabaigos. Nenorėjome daryti scenos vaikų akivaizdoje. Kai svečiai išsiskirstė, vakare ramindavome dukrą, apkabindavome ją, aiškindami, kad ne visi žmonės moka teisingai mylėti, kad tai močiutės problema, o ne jos kaltė.

Kai dukra užmigo, vyras paskambino motinai. Kalbėjo ramiai, bet aš girdėjau plieną jo balse. Jis pasakė jai labai aiškiai: “Mama, klausykis atidžiai. Turi pasirinkimą. Arba ši mergaitė — tavo anūkė, tokia pat kaip kitos, ir tu su ja elgiesi pagarbiai ir su meile. Arba daugiau niekada nepamatysi nei jos, nei manęs, nei mūsų šeimos. Mes neleisime niekam žeminti mūsų vaiko. Net tau.”

Jis jai davė naktį apsispręsti. Pasakė, kad jei ryte ji nepasirodys atsiprašiusi ir atnešusi dovaną dukrai, mes nutrauksime visus kontaktus. Visam laikui.

Anyta bandė ginčytis, sakydama, kad mes perdedame, kad tai jos teisė nelaikyti svetimo vaiko anūke. Vyras ją nutraukė: “Tai tavo teisė. Bet ir mano teisė — ginti savo dukrą nuo žmonių, kurie ją skaudina. Net jei tai mano motina. Nuspręsk.”

Jis padėjo ragelį. Mes nuėjome miegoti, bet žinojau, kad jis nemiega. Guli ir galvoja — ar teisingai pasielgė, statydamas ultimatumą savo pačios motinai.

Anyta gyveno viena po vyro mirties. Mes su sūnumi buvome jos vienintelė artima šeima, anūkus ji matė tik per mus. Kiti vaikai gyvena toli, retai aplanko. Perspektyva prarasti sūnų ir likti visai viena pasirodė baisesnė už jos prietarus.

Ryte, labai anksti, pasigirdo durų skambutis. Anyta stovėjo prie durų. Rankose didelė dovanų dėžė, gražiai supakuota. Akys paraudusios, matosi, kad nemiegojo visą naktį.

Ji paprašė pakviesti dukrą. Mergaitė išėjo atsargiai, išsigandusi. Anyta priklupo, kad būtų viename lygyje su vaiku, ir ištiesė dėžę.

Pasakė tyliai, bet nuoširdžiai: “Atleisk man. Aš klydau. Tu mano anūkė. Tokia pat kaip visos kitos. Noriu būti tavo močiutė, jei leisi.”

Dukra paėmė dovaną, bet jos neatidarė. Žiūrėjo į anytą įtariai. Tada tyliai paklausė: “O dabar tu mane myli?” Anyta patylėjo ir atsakė nuoširdžiai: “Mokausi. Pažadu, kad pasistengsiu.”

Tas nuoširdumas mane sujaudino labiau nei bet kokie meilės pažadai. Ji neapgavo vaiko, neapsimetinėjo. Prisipažino, kad kol kas nejaučia meilės, bet nori išmokti.

Nuo tos dienos praėjo pusmetis. Anyta reguliariai atvažiuoja, neša dovanas, domisi dukros reikalais. Kol kas tai daugiau dėl pareigos ir baimės prarasti šeimą, nei iš meilės. Bet matau, kaip kažkas keičiasi. Kaip ji pradeda šypsotis, klausydama dukros pasakojimų. Kaip paglosto ją per galvą. Lėtai, su sunkumais, bet ji mokosi mylėti.

Kartais meilė neateina iškart. Kartais reikia impulso, ribos, ultimatumo. Reikia parodyti žmogui, kad jo elgesys nepriimtinas, ir kad bus pasekmės.

Negalime priversti žmonių mylėti. Bet galime reikalauti pagarbos. Ir ginti tuos, kurie silpnesni.

O ar jūs sugebėtumėte statyti ultimatumą artimam žmogui dėl vaiko apsaugos?