Apie savo vaikų išdavystę. Trumpai. Paprastai…
Aš labai labai gerbiu tėvus, kurie, besiaiškindami su išoriniu pasauliu, be jokių kalbų atsiduria savo vaikų pusėje. Aš irgi taip noriu. Bet nemoku.
Štai vaikštinėju su vaiku parke ir jis iš kažko garsiai žvengia. Na žvengia. Na garsiai. Bet jis juk džiaugiasi ir mes juk parke. Miegančių vaikų vežimėliuose šalia nėra ( aš tai visada seku akies kampu). Žodžiu, mums linksma, nuoširdaus juoko tylutėliai pro dantis juk nebūna?
Ir čia priešais mus išeina nusenęs Krokodilas, jis iš kepyklėlės į vaistinę per parką ėjo. Ir Krokodilas sako:
„Berniuk, ko tu taip garsiai šauki? Aplink tave žmonės, tiesą pasakius, ir mes ne zooparke, kas per vaikai neišauklėti šiais laikais?“ O aš? Ką aš? O aš iškart tokia: „Linai, tikrai, nešauk taip. Žiū, žmonės, tai yra, atleiskite, krokodilai baidosi“.
Tfu. Man paskui taip gėda, kiekvienąkart jaučiuosi smulkia baile ir išdavike, o padaryti nieko negaliu. Lygiai po dviejų minučių aš jau žinau, kaip reikėjo atsakyti, kad ir mandagiai, ir vaikas suprastų, kad aš jo pusėje. Bet ne. Suveikia kažkoks senas modelis, aš gęstu ir sakau: „Atleiskit, atleiskit, mes daugiau tai nedarysim“. Ko nedarysim? Daugiau nesijuoksime ir nesidžiaugsime be jūsų krokodiliško leidimo?
Kažkaip prieš Kalėdas mes su vienu bičiuliu nuvykome į Maximą pirkti tonos maisto, kad neduokdie per Kalėdų naktį nesulystume.
O Liną pasiėmėme kartu, jam tuo metu buvo penkeri. Ir štai mes tąsomės po prekybos centrą, mūsų vežimėlių talpa jau keliskart viršija visų laukiamų per Kalėdas svečių talpą, bet mums to maža, todėl mes užsiimame eilę prie mėsos skyriaus ir romiai joje stovime.
O Linas bėgioja šen ten. Visai negreitai. Bet bėgioja. Jis nubėga iki akvariumo su vėžiais, paskui atgal:
„Mama! Ten gyvi vėžiai!“
Paskui iki grindų plovimo mašinos:
„Mama! Aš irgi noriu tokios mašinos! O aš dar spėsiu įrašyti ją į laišką Kalėdų seneliui? Nespėsiu? Tai tu į savo laišką įrašyk! Tau jos labiau reikia!“
Ir vėl kažkur bėga. Vaikas užsiėmęs: tyrinėja realybę, susižavėjęs ir pozityviai. Ir po kurio laiko, kai jis grįžta kokį ketvirtą kartą, moteris, kokių 50-ies, stovinti eilėje tiesiai už manęs, staiga mentoriaus tonu klausia: „Berniuk! O kodėl tu čia išdykauji?“
Linas nuspaudžia pauzę ir žiūri nesupratęs į ją, o paskui į mane. O aš jau viskas… Vidinis aš jau įvykdė savo išdavystę ir galvoje jau skamba frazė:
„Taip, Linai, nagi, užteks bėgioti, matai, tu trukdai, pastovėk čia ramiai“ – kai staiga girdžiu skardų bičiulio balsą:
– Kaip tai „ko jis išdykauja?“ Tai mes jo paprašėme. Jis pernelyg geras berniukas ir harmoningam vystymuisi jam būtina išdykauti 15 minučių per dieną. Linai, eik, eik! Negaišk laiko, tau liko išdykauti 8 su puse minutės.
Linas kvatoja, nubėga ir jau po sekundės visiškai patenkintas gyvenimu padeda tetai su prijuoste pasverti obuolį.
Aš taip nemoku. Velnias, na kodėl gi aš taip nemoku? Turbūt per šias Kalėdas aš paprašysiu Kalėdų senelio, kad jis padovanotų man tokį įgūdį. Kada visada. Visada iš pradžių atsidurčiau vaiko pusėje. O paskui aiškinčiausi.
