Apie žmones, kurie savo trapiose rankose tvirtai laiko visą šeimą…

Man teko sutikti tokių šeimų, kuriose kokia nors močiutė sudžiuvusi guli sau kaip pienė. Anūkai, proanūkiai ją myli. Ji valgo kaip paukštelis.

Palesa ko nors ir su kažkokia knyga guli, skaito. Psalmes kažkokias ten. Po nosim kažką murkia. O aplink visi „bėgioja“. Vaikai – į mokslus.

Proanūkiai – į darželį. Pas tuos – verslas. Anie – poilsiauti. Pas visus viskas gerai. Visi močiutę myli. Močiutė guli, niekam nieko nedaro iš esmės – nei gero, nei blogo. Tiesiog guli su knyga.

Paskui močiutė numiršta. Ją visi aprauda. Atiduoda žemei. Paskui „keturnedėlis“. Ir tada ateina anūkai, vaikai ir sako. „Kažko mūsų gyvenime viskas griūva. Kažko mūsų verslas nebeeina. Kažkuo mes visi persirgome. Kažko mes visi persipykome. Ir toks įspūdis, kad močiutė mus laikė ant pečių – visus“.

Šita „dievo karvytė“, šitas „žvirbliukas lovoje“, ji su ta knyga rankose laikė visus ant pečių. O jie gi manė, kad „mes visi tokie protingi“.

„Aš juk savo verslą įkūriau todėl, kad aš toks protingas“.

„O aš toks didis dizaineris, menininkas – todėl kad mano talentas didis. Manęs Europa verkia. Mane tuoj visi į gabalus suplėšys“.

Jie visi galvoja, kad jie tokie genijai. O tas genialumas, jis turi skirtingas šaknis. Tiesiog kažkoks šventas ir tau atrodantis nenaudingas žmogus už tave meldžiasi. Ir viskas.