Aplink žentą visą gyvenimą sukosi mama, dabar žmona, o dabar dar ir mane bando priversti!

Duktė rado sau vyrą…

Pirma mama aplink jį sukosi, tada mano dukra pradėjo. O aš to nenorėjau daryti. Bet tai gadina mano santykius su dukra.

Man duktės pasirinkimas nepatiko jau tada, kai jie tik pradėjo susitikinėti. Tai, kad vienišas vaikinas gyvena su savo motina, nėra problema, bet tai, kad jis tuo pačiu metu nedirba, jau yra problema. 30 metų, o jis iš mamos prašosi pinigų gėlėms savo merginai. 

Aš dukrai sakiau, kad su tokiu vyru ji kentės, nes jis pripratęs, kad jam viską atneša ant padėklo. Ir nieko daryti nemoka arba nenori. Jis ir darbą susirado, kai mama jį už rankos ten atvedė ir pati visus popierius sutvarkė. Nenustebčiau, jei ji dirba už jį. 

Dukra vis dėlto ištekėjo už jo. Jie persikėlė gyventi pas anytą, nes ji neįsivaizdavo, kaip jos mažylis gali gyventi kur nors kitur. Aš galvoju, kad ten žmona su mama bėgiojo už uošvį, stengdamiesi jam įtikti. 

Bet prieš dvejus metus uošvė paliko šį pasaulį. Butą pasidalino žentas ir jo vyresnioji sesuo. Jauni žmonės laikinai persikėlė pas mane, ketindami imti paskolą. Aš skaičiavau dienas, kada jie išsikelia, nes žentas mane baisiai nervino. Dukra vis dar vaikščiojo ir šnabždėjo, kad būčiau su juo švelnesnė, juk jam skausmas. Bet kaip dar galėtų būti švelniau?

Jie išsikėlė į savo butą, dukra pradžiugino nėštumo žinia. Aš vėl pradėjau nerimauti, kaip jiems seksis, bet dukra patikino, kad viską suskaičiavo, viskas kontroliuojama. Tiesa, tuo sunkiai buvo tikima, ir kaip paaiškėjo, nepagrįstai.

Vaikui buvo pusmetis, kai dukra paprašė mane jų priglausti. Pasirodė, kad jie nesusitvarko su motinyste ir paskola. Viskas pabrango, bet žento atlyginimas liko toks pat. Jis neskuba keisti darbo į pelningesnį. 

Dukra jį teisina, sako, kad jam ir taip sunku, juk jis prarado mamą. Bet tai buvo prieš dvejus metus. Suprantu, kad tokie praradimai lieka visam gyvenimui, bet po dvejų metų prisidengti, kad suaugęs vyras liko be mamos, manau, yra per daug.

Dukrai atsisakyti negalėjau, todėl jų šeima persikėlė pas mane. Savo butą jie išnuomojo, biudžetas sumažėjo. Tiesa, dėl to, kad aš perku maistą, už komunalines paslaugas taip pat moku aš. Žentas kartais namo parsineša duonos. Kaip jie ten gyveno, aš išvis neįsivaizduoju.

Kiek mes dar sugebėsime gyventi kartu, nežinau, nes situacija kasdien tampa vis įtemptesnė. Aš dar galėjau užmerkti akis, kad dukra aplink žentą sukasi, bet ji bando ir mane priversti.

Vyras grįžta iš darbo, ji bėga jo pasitikti prie durų. Atneša jam į dušą švarius drabužius, o pati tuo metu vakarienę ruošia, kurią jos mėgstamiausias užsisakė nuo ryto. Kaip ji sukinėdavosi virtuvėje su vaiku vienoje rankoje ir virtuvės šaukštu kitoje, tai jau atskira istorija. 

Žentas ateina, sėda prie stalo ir laukia, kol jam atneš. Net duonos pats neima, dukra jam paduoda. Pavalgo, ačiū pasako ir eina savo reikalais, o viską vėl sutvarko žmona. 

Vakare eiti į dušą dukra manęs prašo pabūti su vaiku. O kodėl ne tėvas? Juk jis pervargo, vargšas. Aš apskritai irgi iš darbo, bet aš dirbu iki dviejų valandų, o ne iki penkių, čia jau didelis skirtumas. O tai, kad grįžau, nešiausi maisto produktų, o paskui perėmiau vaiką, kol dukra ruošia užsakymą vyrui vakarienei, nesiskaito, tai ne darbas.

Čia dukrą su vaiku atguldyti į ligoninę, o ji, vietoje to, kad galvotų apie vaiką ir apie save, man skambina, kad ruoščiau žentui maistą, patikrinčiau, ar nesibaigė jam kojinės, trumposios kelnės. Ruošti – tai kaip ji, sužinoti, ko jis nori, bėgti ruošti, patiekti, o paskui sutvarkyti už jį. 

– Ar sunku tau? Jis taip įpratęs, taip mama darė, taip aš darau, – piktinosi dukra, kai atsisakiau užsiimti tokiais niekais. 

Gyvena, kaip kurorte. Ištraukti iš šaldytuvo, kas yra, ir pasišildyti žmogus jo amžiuje gali ir pats. O dar ne bėgiojau už jį su šaukštu ir netikrinau, ar yra švarių rūbų. 

Dukra per dvi savaites man visą sielą išgraužė. Žentui nepatiekta maisto, todėl jis darbe pasisotino sumuštiniais. O kartą net be vakarienės miegojo, nes šaldytuve nerado paruošto maisto, o koldūnų, naminių, beje, išvirti nesugebėjo. 

– Jis juk skrandį susigadins, – verkė dukra telefonu. 

Laikausi iš paskutinių jėgų, negaliu į visa tai žiūrėti, negaliu klausytis ir tikrai nenoriu tame dalyvauti.

Ką jūs galvojate apie visą šią istoriją?