„Ar sunku gyventi vienai senatvėje“ – paklausiau 80-metės kaimynės
Kaimynystėje gyvena sena močiutė. Ji, būdama 80-ies, tikrai jau senelė. Vaikšto su lazdele, žiūri į žemę, nuolat bamba, amžinai viskuo nepatenkinta, kažkas jai nepatinka. Ir aš jaučiu, suprantu, kad senelės gyvenimas nelabai geras, kad jai trūksta dėmesio, todėl ir bamba.
Man išvis atrodo (negaliu būti įsitikinusi, tik spėju), kad senukai burba ir bamba ne dėl senatvės, o dėl to, kad jie vieniši, jiems liūdna, norisi dėmesio ir rūpesčio. Kad šitaip jie atkreipia dėmesį savo elgesiu su aplinkiniais.
Ir žinote, aš nusprendžiau prieiti ir paklausti senelės, pasikalbėti su ja…Pradžioje iš tolo „Gal jums kažkuo padėti? Kažką nupirkti, atnešti, padėti namuose ar tiesiog pasikalbėti?“
Aš taip priėjau kartą, kitą. Ir trečią kartą kaimynė paprašė nupirkti jai produktų. Kai aš juos atnešiau į butą, ji pakvietė išgerti arbatos. Aš su malonumu sutikau, kadangi norėjau pasikalbėti iš širdies ir sužinoti, kodėl 80 metų žmogus vienišas ir piktas ant gyvenimo.
Paklausiau, kaip ji gyvena vienatvėje? Jos amžiuje. Ar nesijaučia vieniša? Kuo paprastai užsiima?
Moteris man atsakė, kad jau seniai negalvoja apie tai, sunku ar ne. Tiesiog gyvena, kaip gyvenasi. Ir negalvoja apie sunkumą ar džiaugsmą. Vyras išėjo iš šeimos pas kitą moterį, kai jai buvo 38 metai. Tai ją labai sukrėtė, todėl daugiau nemezgė santykių su vyriškiais, nepasitikėjo. Pati užaugino du vaikus. Kaip galėjo.
Jie užaugo, išvažiavo į kitas šalis, sukūrė šeimas, anūkus ji matė dukart gyvenime.
Vaikai atvažiuoja kartą metuose, vasarą, per jos gimtadienį. Tačiau neilgam. Juk pas visus savi reikalai, rūpesčiai. Kartais jie skambina telefonu. Štai ir viskas.
Draugių nėra, giminaičių irgi. Gyvenimas teka beprasmiškai ir ji jaučiasi tokia vieniša, nors kauk. Ir ji pravirko…
Man pasidarė taip gaila jos. Atėjo suvokimas, kad mes patys sukuriame savo senatvę. Kad mūsų santykiai su vaikais, su mus supančiais žmonėmis, su giminaičiais, kuriuos mes kuriame visą gyvenimą, lemia mūsų senatvę. Ir jei mes nerasime bendros kalbos ir supratimo su artimaisiais, tai mūsų laukia štai tokia „vienišo vilko“ senatvė.
Gyventi vienai, būnant 80-ies – niekam nelinkėčiau.
