Arūnas pranešė žmonai, kad nori skirtis. Ramunė ramiai priėmė šią žinią, bet iškėlė vieną sąlygą
Arūnas, grįžęs namo po darbo, rado Ramunę virtuvėje, kur ji ruošė vakarienę. Jo laukė nelengvas pokalbis, kurį jis pradėjo sakiniu:
– Man reikia tau kai ką svarbaus pasakyti.
Ramunė nieko neatsakė, bet Arūnas jos akyse pastebėjo įtampą ir liūdesį.
Nerandant žodžių pradėti pokalbį, jis tiesiai pasakė, kad nori skirtis. Žmona ramiai reagavo ir, nerodydama nei pykčio, nei nuostabos, uždavė tik vieną klausimą:
– Kodėl?
Arūnas vengė atsakyti į šį klausimą. Tiesą sakant, jis nenorėjo aiškintis, kodėl jų santuoka griūva. Ką jis galėjo pasakyti? Kad jos nebemyli, seniai prarado susidomėjimą ir dabar jaučia jausmus kitai moteriai?
Nieko neatsakęs, Arūnas išėjo į miegamąjį. Jam buvo nepakeliama girdėti, kaip Ramunė verkia virtuvėje.
Kitą rytą, jausdamas kaltę, jis perdavė jai skyrybų sutartį, kurioje paliko jai namą ir automobilį.
Ramunė suplėšė dokumentus ir tyliai tarė:
– Man iš tavęs nieko nereikia, – tada vėl pravirko.
Arūnas jautė, kad elgiasi neteisingai, bet Ramunė, su kuria jis pragyveno tiek metų, staiga tapo jam visiškai svetima.
Jis jos gailėjosi, bet jo mintys sukosi tik apie tai, kaip greičiau susijungti su kita moterimi.
Tą vakarą Arūnas grįžo namo vėlai, nevalgė vakarienės ir iškart nuėjo miegoti. Žmona, kaip įprasta, sėdėjo prie stalo ir kažką rašė.
Naktį jis pabudo ir pastebėjo, kad Ramunė vis dar sėdi prie rašomojo stalo. Jam buvo visiškai nesvarbu, ką ji daro. Jos buvimas jam nieko nebereiškė.
Ryte Ramunė jam padavė kelis lapus.
– Tai mano sąlygos skyryboms, – pasakė ji.
– Kokios dar sąlygos? – nepatenkintas paklausė Arūnas.
Ramunė paaiškino:
– Noriu, kad paraišką skyryboms atidėtume mėnesiui. Mūsų sūnus laikys egzaminus, nenoriu, kad jis nervintųsi. Turime išsaugoti šeimos įspūdį.
Arūnas sutiko.
– O kokia antroji sąlyga? – paklausė jis.
– Kiekvieną dieną neši mane ant rankų nuo miegamojo iki slenksčio.
– Koks dar absurdas? – pasipiktino jis.
– Aš tiesiog noriu, kad turėtume paskutinę gražią tradiciją, – ramiai atsakė Ramunė.
Arūnas nesiginčijo.
Kitą dieną jis nenoriai įvykdė žmonos prašymą. Jam tai atrodė kvaila, bet sūnus džiugiai plojo rankomis, o Ramunė, šypsodamasi, padėjo galvą jam ant peties.
Kiekvieną dieną ši „tradicija“ darėsi vis mažiau nejauki. Arūnas pradėjo pastebėti tas Ramunės savybes, kurias kadaise mylėjo. Jis matė jos nuovargį, jos pasenusį, bet vis dar gražų veidą.
Ketvirtąją dieną jis staiga susimąstė, kiek daug ji padarė dėl jų šeimos.
– O ką aš jai atsidėkojau? – pagalvojo jis, jausdamas kartėlį.
Kiekvieną dieną Ramunė tapo lengvesnė. Kartą jis pamatė, kaip ji stovi prie spintos ir peržiūrinėja drabužius.
– Visi drabužiai man per dideli, – liūdnai pasakė ji.
Arūnas pajuto stiprų sąžinės graužimą.
Jis suprato, kaip stipriai pasikeitė jo žmona. Jos liesumas, jos liūdesys – viskas rodė, kad ji nelaiminga.
Paskutinę mėnesio dieną Arūnas priėmė sprendimą.
Jis nuėjo pas kitą moterį ir pasakė:
– Aš lieku su žmona. Mes tiesiog pamiršome, kokie svarbūs vienas kitam.
Palikęs biurą, jis užėjo į gėlių parduotuvę, nupirko gražią puokštę ir parašė raštelį:
– Man laimė – nešti tave ant rankų iki mūsų dienų pabaigos.
Kai jis grįžo namo, Ramunė gulėjo lovoje. Jos nebebuvo.
Vėliau Arūnas sužinojo, kad jo žmona ilgą laiką kovojo su liga. Ji tai slėpė, kad išsaugotų sūnaus akyse laimingos šeimos įvaizdį.
Jis sėdėjo tuščiame name, jausdamas tuštumą. Dabar jis suprato: meilė niekada neišnyksta, jei ją puoselėji.
